Graikijos pietuose yra toks Peloponeso pusiasalis. Didelis kaip blynas. Galėjo būti sala, bet kur tau, Gamta padarė taip, kad Peloponesas tapo pusiasaliu, nes su žemynu jungiasi siaurute Korinto sąsmauka. Iš vienos pusės Peloponesą skalauja Jonijos jūra, iš kitos – Egėjo jūra. Jei norite iš svarbaus Egėjo jūros Graikijos uosto Pirėjo nuplaukti į Veneciją Italijoje ar Splitą Kroatijoje, turite plaukti aplink Peloponeso pusiasalį. Būtų Peloponesas sala, nebūtų Korinto sąsmaukos, atstumas sutrumpėtų gerais 700 kilometrų. Graikai gerokai padirbėjo, išgremžė akmeninę plokštę ir sutrumpino kelią. Tik ne visi juo naudojasi.
Antikos veikėjų svajonės ir užmojai
Nuo pat Pirėjo miesto įkūrimo Graikijoje – o šis miestas buvo įkurtas 493 m. pr. m. e. kaip karinė jūrų tvirtovė – laivai nuolat turėdavo apiplaukti Peloponeso pusiasalį, todėl nenuostabu, kad dar antikos laikais buvo svajojama Korinto sąsmaukoje išgremžti kanalą. Būtent išgremžti, o ne iškasti, nes Korinto sąsmauka – ne Šilutės pievos, kur kanalai kasami, o gana aukšta akmens plokštė, kurios aukštis nuo jūros lygio vietomis yra net 90 metrų.
Pirmasis šio darbo ėmėsi Korinto tironas Perianderis. Tiesa, apie kanalą jis net nesvajojo, nes nemanė, kad tai įmanoma, tad nutiesė akmenimis grįstą kelią laivams pertempti, pavadintą Diolkos. Atplaukei prie sąsmaukos, iškėlei laivą į sausumą ir trauk 6,3 kilometro iki kito sąsmaukos galo. Vis greičiau, nei 700 kilometrų plaukti aplink. Iš pradžių būdavo sunkiau traukti, nes į kalną reikdavo kopti, o po to jau lengviau, nes nuo kalno stumdavo. Šio kelio likučiai šalia kanalo išlikę iki šiol.
Diadochas Demetrijus, gyvenęs 336–283 m. pr. m. e., jau planavo kasti kanalą. Bet specialistai klaidingai apskaičiavo vandens lygius skirtingose sąsmaukos pusėse, todėl buvo manoma, kad iškasus kanalą vanduo iš vienos jūros pradės plūsti į kitą, vandens lygis pakils, potvyniai paskandins pakrančių miestus.
Vienas antikos istorikas teigia, kad Julijus Cezaris, valdęs 48–44 m. pr. m. e., šalia kitų grandiozinių projektų irgi planavo kanalą per Korinto sąsmauką nutiesti. Bet tik planavo.
Mūsų eros metais, žiauriojo imperatoriaus Nerono valdymo metu, 54–68 m., jau buvo pradėti kanalo kasimo darbai, tačiau kai 68-aisiais prieš Neroną sukilo vietininkai ir žiaurusis imperatorius buvo paskelbtas liaudies priešu, jis iš Romos pabėgo, o vėliau grįžęs nusižudė, kanalo kasimo darbai buvo nutraukti. Nerono darbininkai, o tai buvo 6 000 karo belaisvių žydų, nuveikė ne taip jau mažai – vieni rausė 40–50 m pločio kanalą iš abiejų Korinto sąsmaukos pusių, kiti darė gilius gręžinius, siekdami sužinoti, kokia olos struktūra yra giliai. Šie gręžiniai buvo panaudoti ir statant dabartinį kanalą. Antikos istorikai tvirtina, kad Nerono darbininkai jau buvo iškasę apie 700 m ilgio kanalo, t. y. apie dešimtadalį tiek, kiek reikėjo. Tačiau Nerono kanalas neišliko, nes būtent toje pačioje vietoje, kur kanalą kasė Neronos belaisviai, yra dabartinis kanalas.
Antikos laikais kanalo kasimo darbais buvo susidomėjęs graikų oratorius Herodas Atikus, gyvenęs 101–177 m. ir finansavęs gana nemažai projektų, pavyzdžiui, Atėnų ir Delfų stadionai, Aleksandrijos akvedukas ir pan. Tačiau iki realių kasimo darbų nebuvo prieita.
Jau gerokai vėliau, XVII a. pabaigoje, kanalą norėjo išrausti venecijiečiai, bet ir jie net nepradėjo kasybos darbų.
Suecas davė impulsą
Kai 1869 m., po dešimties metų intensyvių darbų, buvo atidarytas ir sėkmingi pradėjo veikti 193 km ilgio Sueco kanalas, graikai sumąstė išgremžti Korinto sąsmauką ir turėti kanalą, kuris leistų laivams plaukti tiesiai, o ne aplink Peloponeso pusiasalį. Tiksliau, norų išgremžti kanalą buvo ir anksčiau, XIX a. pirmoje pusėje, kai Graikija formaliai tapo nepriklausoma nuo Osmanų imperijos, tačiau norai tada netapo realiais darbais, o štai Sueco kanalo atidarymas buvo vienas didžiausių impulsų, pagreitinusių Korinto kanalo atsiradimą.
1881 m. kanalui projektuoti buvo pasamdyti vengrų architektai Istvan Turr ir Bela Gerster, kurie prieš tai dirbo prie Panamos kanalo. Tais pačiais metais kanalas buvo pradėtas statyti. Darbai buvo baigti po 12 metų. Kaip matote, nors 6,3 km ilgio Korinto kanalas yra 30 kartų trumpesnis už Sueco kanalą, jo statyba truko dviem metais ilgiau. Tiesa, dėl įvairių bankrotų, kanalo finansavimo sutrikimų, darbai kuriam laikui buvo sustabdyti, vėliau atnaujinti. Atvirai pasakius, žiūrint į Korinto kanalą net nesinori vartoti žodžio „statyba“. Statyba yra tada, kai kas nors ką nors stato, o čia reikėjo labai giliai gremžti uolą, viską griauti, o ne statyti. Vis tik atidarius kanalą pasirodė, kad reikia ir statyti, tvirtinti kanalo sienas, todėl realiai kanalas atidarytas buvo gerokai vėliau nei oficialiai.
Problemos ir karai
Užbaigus Korinto kanalą, atsirado daug problemų, kurių niekas nenumatė, o gal net ir negalėjo numatyti. Visų pirma kanalas buvo labai siauras, todėl navigacija jame buvo gana sudėtinga. Negana to, kanale pūsdavo labai stiprūs vėjai, lyg to būtų maža, jame vis atsirasdavo skirtingų krypčių gana stiprios srovės, o tai dar labiau sunkino navigaciją. Atidarius Korinto kanalą, laivus valdančios bendrovės neskubėjo naudotis naujuoju vandens keliu, tad kanalo eksploatavimas toli gražu nebuvo toks, kokio tikėjosi graikai. Buvo manoma, kad per metus kanalu bus pervežta 4 mln. tonų krovinių, tačiau 1906 m. buvo pervežta tik 0,5 mln. tonos krovinių. Ir tik prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą pervežimų apimtys padidėjo iki 1,5 mln. tonų krovinių per metus.
Prie visų bėdų prisidėjo ir tai, kad kanalo sienos nuolat trupėjo, atskilę uolienų gabalai krisdavo žemyn, tad juos tekdavo iškelti iš kanalo, o atskilę, bet dar nenukritę, keldavo grėsmė laivams, be to, kanalas yra padidinto seisminio aktyvumo zonoje, todėl kiekvienas Žemės virptelėjimas toje zonoje ardydavo kanalo sienas. Taigi Korinto kanalo sienas tekdavo nuolat taisyti ir tvirtinti. Nuo kanalo atidarymo 1893 m. iki 1940 m. kanalas buvo uždarytas ne kartą. Bendra šio laikotarpio tvarkymo darbų trukmė – ketveri metai. Vien tik 1923-iaisiais nuo sienų atskilo ir į kanalą įkrito 41 000 m³ uolienų, kurioms ištraukti iš kanalo prireikė dvejų metų.
Kanalą niokojo ne tik Gamta, bet ir žmonės, t. y. abu pasauliniai karai. Ypač kanalas nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. 1941 m. čia vyko įnirtingi mūšiai – Hitleris puolė Graikiją. Tada britai susprogdino tiltą, einantį per kanalą. Dėl šio tilto virė labai įnirtingi mūšiai.
Bet karo pabaigoje, kai vokiečių armija traukėsi iš Graikijos, kanalas nukentėjo dar labiau. Vokiečių kariškiai į kanalo sieną prikišo sprogmenų, kad juo susprogdinus nuošliaužos ir atskilę luitai kanalą užverstų. Jie susprogdino tiltus, kurių liekanos taip pat atsidūrė vandenyje, be to, į kanalo vagą besitraukianti Hitlerio armija mėtė viską, kas buvo nereikalinga ir kas galėtų dar labiau užversti kanalą ir apsunkinti jo išvalymą. Į vandenį lėkė įvairiausios konstrukcijos, net lokomotyvai.
Pasibaigus karui 1947 m. JAV armijos inžinerinis korpusas kanalą pradėjo valyti. Per metus jį išvalė ir 1948 m. kanalas vėl buvo atidarytas.
Apie kanalą
Korinto kanalas yra neilgas, tik 6,35 km ilgio. Vidutinis jo gylis irgi nelabai didelis – tik 8 m. Kanalo plotis apačioje 21 m, o viršuje beveik 25 m. Aukščiausiame taške kanalo sienos pakyla į 90 m aukštį. Kanalo sienos beveik vertikalios, pasvirusios 80 laipsnių kampu. Kanalą kerta trys tiltai, kurie yra maždaug 45 m aukštyje virš vandens. 1988 m. abiejuose kanalo galuose, t. y. prie rytinių vartų Isthmia ir vakarinių Poseidonia, buvo sumontuoti panardinamo tiltai. Kai laivui reikia praplaukti, virš vandens esanti tokių tiltų dalis yra panardinama.
Korinto kanalas yra per siauras ir per seklus šiuolaikiniams didelės talpos laivams. Juo gali plaukti tik iki 16,5 m pločio ir 7,3 m grimzlės laivai. Nė vienas iš Klaipėdos terminalo kursuojantis keltas į Korinto kanalą netilptų, nes visų jų plotis yra didesnis nei 25 m.
Maži laivai kanalu plaukia patys, o didesnius traukia laivai vilkikai. Kanalas mėgstamas turistų. Jų laivai ir sudaro didžiausią dalį laivų, plaukiančių kanalu. Per metus šiuo kanalu perplaukia 11 000 laivų.
