Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras, geopolitika.lt
Šiaurės Korėja yra uždara šalis, kuri kartkartėmis generuoja naujienas, dominančias visą pasaulį. Paskutiniu tokiu epizodu tapo valstybės vadovo Kim Jong Uno dingimas. Prieš tai visi matė, kad jis sunkiai eina, o kai pradingo, iš karto prasidėjo kalbos apie galimą jo mirtį, valstybinį perversmą ir panašiai (atsirado net versija, kad mirė persivalgęs šveicariško sūrio). Tačiau Kimas nuvylė konspirologus ir jau keletą kartų pasirodė viešumoje pasiramsčiuodamas lazda, ir tai pagrindžia prielaidas, kad pradingęs beveik šešioms savaitėms jis buvo dėl kojos traumos arba kokio kito sveikatos sutrikimo.
Ir vis dėlto šiuo atveju galima prisiminti vieną anekdotą, kuris baigiasi fraze: „Šaukšteliai atsirado, bet blogi prisiminimai liko.“ Kitaip tariant, nepalieka įspūdis, kad Pchenjane už uždarų durų vyksta kažkokie rimti politiniai procesai. Pažymėtina, kad įvykiai aplink Kim Jong Uną sutapo su keliais rimtais epizodais, susijusiais su dviejų Korėjų santykiais. Tačiau apie viską iš eilės.
Rugsėjo pabaigoje pirmą kartą per pastaruosius penkiolika metų į JT Generalinės Asamblėjos tribūną įžengė Šiaurės Korėjos užsienio reikalų ministras, ir iš karto sensacija. Ri Su Yongas pasiūlė suvienyti abi valstybes į konfederaciją, tai, panašiai kaip Kinijos ir Honkongo atveju, leistų pritaikyti principą „viena šalis – dvi sistemos“. Kartu ministras pažymėjo, kad taip išnyktų grėsmės Šiaurės Korėjos suverenitetui ir teisei egzistuoti, o atitinkamai ir jos branduolinės programos problema, kuri atsirado dėl JAV politikos.
Galima būtų pagalvoti, kad padarytas pareiškimas yra tik Pchenjano propagandos elementas, kuris liks be pasekmių, bet beveik iš karto po Ri Su Yongo kalbos pasirodė žinia, jog valstybės planuoja atnaujinti dialogą aukščiausiu lygmeniu. Pietų Korėjoje apsilankė delegacija iš kaimyninės šalies, ir jos sudėtyje buvo pagrindiniai Kim Jong Uno patarėjai bei Šiaurės Korėjos Darbo partijos sekretoriai. Buvo susitarta surengti derybas per kelias savaites, bet staiga atsitiko nemalonus įvykis.
Geltonojoje jūroje įvyko šalių karinių laivų artilerinis susišaudymas. Sieną lyg ir pažeidė šiaurės korėjiečiai. Rimtesnių pasekmių incidentas, skirtingai nei 2012 m. konfliktinė situacija (tada šeši Šiaurės Korėjos laivai pažeidė jūrinę kaimynų sieną, tie buvo priversti reaguoti perspėjamaisiais šūviais, Pchenjanas pagrasino atsakomuoju smūgiu), neturėjo, bet numatomam dialogui greičiausiai atsiliepė neigiamai. Spalio 15 d. pasienio zonoje vis dėlto įvyko dviejų šalių generolų susitikimas, bet baigėsi jis be rezultatų. Maža to, po kelių dienų pilietiniai Pietų Korėjos aktyvistai nusiuntė į kaimyninę teritoriją dešimt didelių oro balionų su agitaciniais lapeliais. Šiaurės Korėja pabandė kulkosvaidžiais juos numušti ir sulaukė artilerijos ugnies iš pietiečių pusės bei papildomų pajėgų permetimo į jūrinės sienos regioną.
Ir štai šiame fone dingsta Kim Jong Unas. Dar daugiau intrigos įneša generolo Hwang Pyong So figūra. Jis užima reikšmingas pareigas politinėje Šiaurės Korėjos kariuomenės vadovybėje, o neseniai buvo paskirtas Valstybinio gynybos komiteto vicepirmininku. Tai leidžia ekspertams teigti, kad Hwang Pyong So yra antras pagal įtaką žmogus Pchenjane, jis, beje, buvo ir minėtosios delegacijos, netikėtai apsilankiusios pietuose, narys.
Pabandykime sudėlioti paveikslą be nereikalingo ažiotažo. Kai Kim Jong Unas gana ilgą laiką nesirodė „eteryje“, iš tikrųjų buvo galima spėti, kad gal jis mirė, o gal buvo nuverstas, nes Šiaurės Korėjoje viskas įmanoma. Kai Kimas pagaliau atsirado, tapo aišku, kad jis vis dar yra šalies vadovas. Šiame kontekste pagrįsta atrodo K. Asmolovo iš Korėjos tyrimų centro prie Rusijos mokslų akademijos Tolimųjų Rytų instituto nuomonė: „Nerimas nėra pagrindas fantastiniams gandams skleisti. Žinoma, specialistai privalo svarstyti įvairius Šiaurės Korėjos ateities variantus ir reakcijos į bet kokius situacijos pokyčius būdus. Tačiau šių variantų tikimybė yra skirtinga. Todėl neverta daryti skubotų išvadų. Užsiimant Šiaurės Korėjos reikalais, reikia gerai įsivaizduoti bendrą situacijos kontekstą [šalies uždarumas nuolat gimdo daugybę spekuliacijų – straipsnio autoriaus pastaba] ir neprogramuoti savęs nekritišku propagandos vertinimu“.
Nors dėl Kim Jong Uno sveikatos ir valdžios viskas daugiau ar mažiau aišku, netikėtas Pchenjano pasiūlymas Seului vienytis reikalauja papildomos analizės. Žiūrint iš žmogiškos pusės, jis daugiau negu prasmingas: Korėja turi anksčiau ar vėliau susivienyti, kaip tai padarė Vokietija. Tegu iš pradžių būna dvi sistemos, bet laikui bėgant jos gali virsti viena. Maža to, Korėjos konfederacija išspręstų daugybę saugumo problemų regione – lengviau atsikvėptų visi, pradedant Seulu ir Pchenjanu ir baigiant Tokiju ir Pekinu.
Tačiau čia įsijungia politika. Pirma, Šiaurės Korėjoje tikriausiai toli gražu ne visi būtų patenkinti susivienijimu – pirmiausia kariuomenė. Šiandien ji yra dominuojantis faktorius šalies gyvenime, nes „kapitalistai-imperialistai gali užpulti bet kada“. Jeigu įtampa sumažės, neišvengiamai sumažės ir kariškių įtaka. Kim Jong Unas galbūt norėtų įeiti į istoriją kaip Korėjos vienytojas, o generolas Hwang Pyong So galbūt norėtų išvengti tokio scenarijaus. Taigi karinio incidento išprovokavimas po kalbos JT galėjo būti sąmoningas. Maža to, kariuomenė visur yra įtakinga politinė žaidėja, ir Pietų Korėjoje, tikėtina, taip pat yra politinė-karinė stovykla, kurią tenkina dabartinė situacija.
Pagaliau nepamirškime JAV intereso. „Foreign Affairs“ rašė, kad vieninga Korėja leistų Amerikai nesijaudinti dėl Pchenjano branduolinės programos ir poreikio siųsti savo karius į regioną karo atveju. Tačiau esama nuomonės, kad dalis Amerikos elito kaip pagrindinį šalies priešą mato ne Rusiją ar Iraną, o Kiniją. Todėl Jungtinėms Valstijoms yra labai svarbus karinis buvimas regione. Dabartinė branduolinė Šiaurės Korėjos grėsmė yra puikus pretekstas laikyti savo įtakos sferoje Pietų Korėją ir Japoniją, o kartu, provokuojant Pchenjaną plataus masto karinėmis pratybomis su sąjungininkais, nervinti Pekiną.
Trumpai tariant, grynai geopolitiniu požiūriu Korėjos susivienijimas Vašingtonui yra nenaudingas (panašiai kaip Rusijai yra nenaudingas Moldovos susivienijimas, nes tokiu atveju dingtų galimybė manipuliuoti Padniestre). Todėl tikėtina, kad jis stengsis stabdyti šį procesą, ir įdomiausia, kad geriausi jo partneriai šioje situacijoje – Šiaurės Korėjos generolai. O Kinijai vieninga Korėja atneštų daugiau pliusų nei minusų: jos įtaka (kuri šiandien yra labai didelė) Pchenjanui kaip politikos instrumentui regione sumažėtų, bet strateginių JAV pozicijų susilpnėjimas jame, ko gero, yra svarbesnis. Pagaliau Maskvai korėjiečių susitaikymas neabejotinai patiktų, nes palengvintų ekonominį bendradarbiavimą su visa Rytų Azija, pavyzdžiui, geležinkeliu, kurį Rusija ėmėsi atnaujinti Šiaurės Korėjoje.
Štai tokie korėjietiški žaidimai.
