Nors EKK metodo pavadinimas tarsi ir orientuoja į teorinę mokslo sritį, galutiniai naudos gavėjai tokią prielaidą išsklaido. Tėvai ir pedagogai teigia, kad metodas įgalina spręsti vaikui ar santykiuose su vaiku kylančius sunkumus – konsultacijų ėjo dėl vaikų, tačiau dažniausiai tiesiog išsprendė juos pačius kankinusią problemą.
Tiesa, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro (SPPC) vykdomo ir Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamo projekto veiklos vadovas Rytis Šiautkulis iš pat pradžių įspėjo, jog kalbindami nežymią proto ar psichikos negalią turinčių vaikų tėvus taikome „ne į dešimtuką“. Metodas reikalauja aktyvaus dialogo su vaiku, taip pat ir jo paties gebėjimo vertinti situaciją, suprasti savo veiksmus ir jų pasekmes. Negalią turinčių vaikų tėvams programa buvo modifikuota.
„Metodas veikia ir mūsų atveju“, – neleido abejoti jo nauda ir neįgalių ar ypač sunkaus elgesio vaikų tėvai. Tik apgailestavo, kad į mokymus įsitraukė per mažai tėvų, kuriems jis galėjo būti naudingas.
Susikūrė vaiko įgalinimo planą
„Mūsų Mindaugui – 14. Prasideda lytinis brendimas, dar ir dėl to neramu. Žinia apie projektą ir kvietimas dalyvauti išties buvo pačiu laiku. Žinoma, perskaičiusi lapelyje šūkį „Vesk savo vaiką į sėkmę“ (taip vadinasi ir dr. M. Danino knyga, – aut. past.) nevalingai nusišypsojau. Juk per tuos metus puikiai perpratome savo vaiko galimybes ir stebuklų nesitikėjome. Nepaisant pirminio nusiteikimo, šiandien mūsų šeima jau pajuto konsultacijų privalumus“, – pasakoja Violeta Bareišienė, kurios vidurinis vaikas turi vidutinio sunkumo autizmo spektro sutrikimą, kalba tik nesudėtingais sakiniais.
Į veiklą neakivaizdžiai buvo įtraukta visa artimiausia Mindaugo aplinka: tėtis, kartu gyvenanti Violetos motina, vyriausioji dukra, Mindaugo klasės auklėtoja ir mokytoja. Pirmuose užsiėmimuose parengtas vaiko įgalinimo planas. Į jį įėjo sąrašas iš penkių dalių. Teko surašyti vaiko stiprybes, silpnybes, išorines grėsmes, baimes, galimybes. Užduotį paraleliai atliko visi, mama analizės rezultatus apibendrino. Vėliau nuosekliai sekė kita užduotis: pagal vaiko elgesį išdėstyti, kas nepatinka, erzina, ką norėtųsi keisti. Taip nejučia dalyviai buvo įtraukti į vaiko ir savęs pačių analizę, pozityvių sprendimų paieškas.
„Mano sūnus nėra labai savarankiškas, – pasakoja V. Bareišienė. – Kas rytą kuprinę sukraudavau ir iki mokyklos panėšėdavau aš. Mokymuose susimąsčiau – kiek galiu ją nešioti? Tad vieną rytą kuprinė „netyčia“ liko namuose, ir Mindaugui teko grįžti jos pasiimti. Pirmus kartus tai buvo lyg koks nuotykis, bet vėliau kilo pasipriešinimas. „Šiandien – aš, rytoj – tu“, – derėjosi sūnus. „Ne, ne, – purčiau galvą, – rytoj taip pat tu.“ Pasikankinom, bet šiandien tai jau norma. Svarbiausia – nenusileisti.“
Galų gale mamai kilo mintis paskambinti mokytojai ir paklausti, kaip ten su kuprinės nešiojimu mokykloje. Paaiškėjo, kad mokykloje savo daiktais berniukas rūpinasi pats. „Vadinasi, dėl situacijos namie iš dalies kalta buvau pati“, – atvirauja moteris.
Už batų apavimą buvo atsakingas tėtis. Pakeisti nusistovėjusią tvarką taip pat užtruko, bet šiandien batus aunasi pats Mindaugas. „Šiame kelyje labai svarbus šeimos palaikymas, komandinis darbas“, – pabrėžia pašnekovė.
Dabar darbotvarkėje – dar rimtesni iššūkiai: šeima susitelkė ties emocijų valdymu. Pastaruoju metu neigiamų proveržių nebuvo: nei isterijos, nei ilgų verkimų. Mindaugo mama nekantriai laukia birželio užsiėmimo – su grupės psichologe reikia aptarti pažangą, koreguoti savo elgseną taip, kad sėkmė būtų kuo tvaresnė.
Mama Aušra, vadovaudamasi EKK metodu, sugebėjo namuose sumažinti limonadų poreikį: Dauno sindromą turintis 15-metis sūnus Pijus yra išrankus maistui, deja, pirmenybę teikia nesveikam, priaugo antsvorio. „Pasitelkę derybas pasiekėme, kad kokakola ant mūsų stalo būtų tik savaitgaliais“, – džiaugiasi pašnekovė. Ji neslepia, kad tokie žingsniai – kasdienė kova. Kadangi išvargina, būna atkryčių, bet tenka vėl susiimti ir judėti į priekį.
Abi kursų lankytojos neslepia suprantančios, kad iš šalies jų pasiekimai gali pasirodyti nelabai reikšmingi, bet joms tai – svarbu. Džiugina, kad EKK metodas sumanytas taip, kad jį nesudėtinga „atgaminti“ savo galvoje ir praėjus laiko, jis tarsi „integruojasi“ į asmenį. Be to, veikia santykiuose su visais žmonėmis.
Dar vienas mokymų privalumas, anot kalbintų mamų, – mažos (trijų tėvų ir psichologo) konsultacijų grupės. Tokioje aplinkoje skleidžiasi pasitikėjimas ir atvirumas, vyrauja šilta atmosfera, yra galimybė užduoti nepatogius klausimus, keistis informacija. Vertingas joms atrodo ir po atlikto eksperimento užsiėmime vykstantis rezultatų aptarimas. Nėra ir taip, kad psichologas paliktų tėvus vienus kapstytis, beatodairiškai vaikytųsi mokymų plano ir terminų.
Modeliavo ateities versijas
Tai imponuoja ir tėčiui Arnoldui, kuris pasinaudojo projekto galimybe gauti individualias konsultacijas. Esą kaskart galima išsipasakoti, kaip sekėsi. Jei siekiamas pokytis pastrigo, nenumojama ranka, koreguojamaisiais klausimais mokymų vadovas padeda susiorientuoti, nukreipia į kitų strategijų paiešką.
Arnoldo devynmetis sūnus yra hiperaktyvus, tad trečiokui tenka lankyti specialiąją klasę. Tėčiui neramu, kas bus, kai jis peržengs dalykinės ugdymo sistemos slenkstį ir ateis į 20–30 bendraamžių būrį. Jo nuomone, ne tik visuomenė, bet ir neretas pedagogas vadovaujasi stereotipais, pavyzdžiui, kad tai – vaikas, lipantis sienomis. „Mūsų ugdymo sistema perdėm jautri. Jei tokia nebūtų, tai ir hiperaktyvūs vaikai nebūtų stumiami į specialiąsias klases, mokytųsi kartu su visais. Be to, nebūtų taip lengvai „nurašomi“, stigmatizuojami“, – sako berniuko tėtis.
Arnoldas teigia, kad jam, auginančiam didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintį vaiką, ypač naudingas konfliktinių situacijų modeliavimas ir sprendimų paieška. Tarkim, kaip padėti vaikui išsiskirti su planšete ir eiti miegoti išvengiant tokių konfliktų, kai jautresni kaimynai dėl pakeltų balsų beldžia į sieną.
Pašnekovas akcentuoja užsiėmimuose praktikuojamų refleksijų į ateitį privalumus. Pavyzdžiui, siūloma įsivaizduoti, ką lygiai po penkerių metų 12 val. dienos darys jo sūnus. Tėtis mąsto, kad jis jau bus be penkių minučių paauglys, mokysis aštuntoje klasėje, tuo metu bus dar mokykloje. Bando pamatyti, ką vilkės, kokios bus jų pokalbio telefonu temos. Tai ne žaidimas, tikina pašnekovas, o bandymas suprasti, kokį sūnų norisi matyti ateityje. Taip įsivaizdavimas įgauna konkrečios siekiamybės bruožų.
Arnoldas atvirauja, kad juodu su žmona nėra biologiniai sūnaus tėvai. Nors šis aspektas nebuvo konsultacijose liečiamas, tėtis pripažįsta, kad tai tapo viena iš mokymosi paskatų. Mintyse kirbėjo siekis kasdienį negailestingai tirpstantį buvimo kartu „su likimo jiems paskolintu vaiku“ laiką padaryti kuo kokybiškesnį.
„Kas išmokys vaiką daugybės dalykų, padės prisitaikyti visuomenėje, atrasti save, jei ne tėvai? – klausia pašnekovas. Kursuose, kaip teigia, atrado, kad galima panaudoti asmeninę patirtį vaiko motyvacijai stiprinti, jį pastūmėti tinkama linkme. Tėčio įspūdžiai iš kelionių po užsienį darbo ir kvalifikacijos tobulinimo reikalais tapo būdu pažadinti vaiko vaizduotę, smalsumą, paskatinti kaupti žinias, keliauti. Kitaip tariant, neprimetant savo valios jau šiandien ruošti kuo platesnio užmojo asmenybę.
Kelionių į ateitį tema aktuali ir abiem mamoms. Jos abejoja, ar sūnūs gebės įgyti profesijas. Lietuvoje faktiškai nėra institucijų, kurios padėtų atskleisti kitokių vaikų stiprybes, jas pritaikyti, konsultuotų profesinės karjeros temomis. Ką jau ten, net dienos centrų tokiems vaikams trūksta.
Vis dėlto V. Bareišienė įsivertintų vaiko stiprybių pagrindu brandina tam tikrus planus. Štai sūnus šeimos sodyboje daugybę laiko praleidžia prie biliardo stalo. „Labai reikėtų žmogaus, kuris pamokytų jį žaidimo taisyklių. O gal jis net galėtų ateityje tapti profesionaliu žaidėju?“ – svarsto mama, kur tokį mokytoją rasti. Sūnui dar patinka kompiuteriniai žaidimai. Jo sesuo, kaip sako pašnekovė, „fantazuoja“, kad ateityje brolis gal net bus pajėgus pats sukurti kokį žaidimą ar programą. Čia esą pasitarnautų tai, kad anglų kalba jis kalba geriau nei lietuviškai. Ir stebisi pati, kad nejučia užsidegė svajoti, planuoti. Sėkmė tarsi gimdo dar didesnės sėkmės poreikį.
Tėveliai ilgisi dialogo su visuomene
Tėvelių nuomonės išsiskyrė tik dėl prisistatymo. Arnoldas ir Aušra linkę manyti, kad svarbiausias jų interviu tikslas – pasidalyti naujove, atskleisti jos gyvybingumą. V. Bareišienei ne mažiau svarbu, kad žmonės nemanytų, jog tai iš piršto laužta istorija, herojai išgalvoti. Motinai rūpi kreiptis į visuomenę. Anot jos, skelbdama pavardę nori atkreipti dėmesį į save, tokias kaip jų šeimas, paraginti ugdyti toleranciją, „nebijoti kitokių vaikų tėvus užkalbinti“. Taip pat drąsina jaunas šeimas, kurio esą nespėjo užsiauginti storos odos – kad ir kiek viešumoje jų lauktų priekaištingų žvilgsnių už „neišauklėtus“ vaikus, visada turi prisiminti, jog tik patys žino tiesą. Semtis jėgų reikia iš geranoriškų žmonių.
„Tai buvo apie ketvirtus Mindaugo gyvenimo metus, bet įspūdis toks stiprus, kad atrodo, jog tai nutiko šiandien. Su sūnum keliavome viešuoju transportu, o Mindaugas toks neramus, nerandantis vietos. Užsižiūrėjo į „stalčiuką“, į kurį vairuotojas deda bilietus. Ir prasidėjo jo stumdymas pirmyn atgal... Nukreipti dėmesio nepavyksta nors ką, tad laukiu įsitempusi, kaip tokiais atvejais įprasta, kada pasipils replikos ar būsime išprašyti. Ir staiga vietoj priekaištų n-tąjį kartą „stalčių“ atidaręs Mindaugas randa saldainį. Kokia tai buvo laimė... – iki dabar už parodytą retą toleranciją 7-ojo maršrutinio autobuso vairuotojui dėkinga V. Bareišienė. – Tokių žmonių dėka mes atsilaikome.“ Ir neslepia, kad tokiam atvirumui ir ryšio su visuomene paieškoms, ko gero, irgi paskatino EKK kursai.
Projekto aprėptis didės
Praėjus metams po to, kai 2015 m. EKK metodas buvo pristatytas tuomet Švietimo ir mokslo ministerijoje, Izraelio ambasada, NITZAN ir SPPC pradėjo bendradarbiauti. 24-iems švietimo pagalbos specialistams iš skirtingų švietimo įstaigų buvo sudaryta galimybė išklausyti metodo pagrindu sudarytą 80 val. mokymo programą. 2017–2018 m. kursų klausytojai metodą jau taikė praktiniame darbe, buvo prižiūrimi NITZAN organizacijos ekspertų.
2018 m. sėkmingai mokymus baigę specialistai patys tapo lektoriais vienoje iš projekto „Pedagogų ir švietimo pagalbos specialistų kvalifikacijos tobulinimas“ veiklų. Šį Europos socialinio fondo finansuojamą projektą įgyvendina Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su SPPC. Projekte EKK metodikai taikyti ruošiami mokyklų ir pedagoginių psichologinių tarnybų socialiniai pedagogai ir psichologai. Mokymams pasibaigus Lietuvoje bus apmokyta 240 specialistų, kurie turės galimybę metodą taikyti konsultuodami tėvus ir mokyklų pedagogus.
„EKK metodas gali būti taikomas pozityviai tėvystei ugdyti, vaiko ir suaugusiojo tarpusavio santykiams kurti stiprinant jų emocinį ryšį, sprendžiant įtraukties mokykloje ar visuomenėje klausimus, – projekto privalumus vardija metodininkas ir vienas iš mokymų vadovų R. Šiautkulis. – Tėvams sudaromos sąlygos išjausti savo situaciją, išreikšti su tuo susijusias emocijas, vėliau į tą pačią problemą bandoma pažvelgti jau kitomis akimis. Taigi taip keičiamas supratimas apie pačią problemą, ji neretai nebeatrodo tokia nepakeliama. Tėvai atranda naujų strategijų, kaip išgirsti savo vaiką, sužinoti, kaip jis jaučiasi.“
Straipsnio autorius: Remigijus Samuilevičius