M. Majausko teigimu šiandien daugiau kaip 500 žmonių laukia organų transplantacijos. Iš jų 30 vaikų.
„Šiais metais apie 20 iš jų mirs nesulaukę organų. Tai yra žmonės, kurie negali gyventi visaverčio gyvenimo. Dalis jų jau miršta, tuo tarpu mes Lietuvoje dar žaidžiame su donoro kortele,“ - teigia M. Majauskas.
Dabartinis donorystės modelis neveikia
Esą per visus 18 metų, kiek veikia donoro kortelė, donorais tapti užsiregistravo apie 26 tūkstančiai žmonių. Tačiau per visą šį laikotarpį vos 3 tapo donorais.
„Tik labai mažas procentas žmonių gali tapti tikru donoru. Norint, kad donorų kortelių sistema veiktų, reikia, kad bent milijonas tų kortelių būtų. Kiekvienais metais jų turėtų padaugėti apie 4000. Tai mums reikėtų apie 250 metų, kad ta sistema, kurią dabar turime veiktų,“ - įsitikinęs Seimo narys.
Pasak pašnekovo, Lietuvoje donorais dažniausiai tampa asmenys neišreiškę savo valios, tačiau taip nusprendus artimiesiems.
„Bet vėlgi – turi būti labai daug aplinkybių. Mirti turi reanimacijoje, turi būti konstatuojama smegenų mirtis, o kitų organų veikla turi būti palaikoma medicinine įranga. Ir tik tada klausiama artimųjų ar jie sutiktų, kad mirusiojo žmogaus organai būtų panaudoti kitų žmonių gyvybei išgelbėti ar ne. Ir, deja, didelė dalis, net apie 40 procentų nesutinka. Dažniausias argumentas – mes nežinojome mirusiojo valios,“ - sako M. Majauskas.
Šią problemą dauguma Europos sąjungos šalių sprendžia taikydami „numanomojo sutikimo“ donorystės modelį.
„20 Europos sąjungos šalių jį taiko. Jis veikia taip: asmuo laikomas sutinkančiu būti donoru, jeigu jis pats ar jo artimieji nėra išreiškę valios nesutikti tapti donorais,“ - aiškina Seimo narys.
Parlamentaro teigimu, šio modelio esmė yra padėti artimiesiems apsispręsti.
„Latvija tokį modelį taiko nuo 1992 metų, Lenkija turi modelį, kuriame reikia net dviejų artimųjų parašų, jog jie nepritaria mirusiojo donorystei. Austrijoje veikia „kietasis modelis“, kuomet artimieji negali pakeisti mirusiojo valios. Aš siūlau išanalizuoti Europos sąjungoje taikomus modelius ir įvertinti tokios tvarkos pritaikymą Lietuvoje. Toks modelis padėtų išsaugoti labai daug gyvybių,“ - mano M. Majauskas.
Siūlomas donorystės modelis procesą sustabdys
Lietuvoje šiandien daromos inkstų, širdies, kepenų, plaučių, kasos, ragenos, kaulų čiulpų ir kitų organų transplantacijos vaikams ir suaugusiems.
Laikinai Nacionaliniam transplantacijos biurui vadovaujanti Audronė Būziuvienė mano, jog tokios idėjos gali donorystės procesą pasukti kita linkme ir jį tik sustabdyti.
„Vien idėjų neužtenka. Negalima iš proceso ištraukti vienos detalės, reikia matyti visumą. Mūsų biuras mano, kad šiuo metu šalyje veikiantis sutikimo modelis tikrai nėra svarbiausias arba esminis dalykas donorystės arba transplantacijos procese. Mes rezultatus turime labai gerus. Esame iš 28 Europos valstybių 11, pagal 2016 metų rodiklius. Tad kalbėti, kad keisti donorystės modelį yra būtinybė arba, kad tai padaryti reikia čia ir dabar – tikrai neverta. Tačiau diskutuoti galima. Tik tai turi būti ilgas procesas. Reikia išklausyti visus proceso dalyvius: ir gydytojus, ir visuomenę. Tai labai jautri tema, tad jeigu bent kokį neigiamą aspektą įnešime į šitą situaciją, tas procesas gali sustoti ir pasisukti į kitą pusę,“ - tv3.lt portalui sakė A. Būziuvienė.
Anot pašnekovės, prieš porą metų panašūs bandymai pakeisti donorystės modelį Prancūzijoje sulaukė didžiulio visuomenės pasipriešinimo.
„Taip nutiko, nes ši iniciatyva atėjo nepasitarus su visuomenė. Ir kai jau buvo paskelbta, jog naujasis modelis bus svarstomas valstybiniu mastu, senate, tai per vieną savaitę net 30 tūkstančių žmonių išreiškė protestą ir užpildė nesutikimus donorystei. Tad išties tai yra labai jautrus dalykas. Jau dabar mes matome, jog bažnyčia iškart pasisako, kad nepalaikytų šito modelio, nors šiaip donorystei pritaria visos religinės bendruomenės. Tad manau šiuo klausimu reikia labai daug diskutuoti ir įvertinti visus aspektus. Negalima pulti į kraštutinumus, tai gali turėti neigiamų pasekmių,“ - teigė A. Būziuvienė.
Visuomenės švietimui trūksta lėšų
Nacionalinio transplantacijos biuro atstovės nuomone, šiuo metu dar geresnių rezultatų būtų galima pasiekti, pavyzdžiui, plėtojant informacinę sklaidą ar vykdant švietėjišką veiklą.
„Modelį keisti galima tuomet, kai jau išsemti visi šiuo metu galimi būdai, kurių šiuo metu mes neišnaudojame. Pavyzdžiui, jeigu mes turėtume galimybę ar būtų skiriamas didesnis finansavimas, tai pirmiausia mes turėtume galimybę visiems žmonėms išsiųsti informacinį laišką apie tai, kas šiandien galioja. Taip informacija pasiektų visus žmones ir jie žinotų aie šiuo metu galiojančią tvarką, esančią situaciją. Lygiai taip pat būtų galima šviesti ir tikrai tam yra būtinybė, mokyti ar organizuoti specialius kursus gydytojams,“ - kalbėjo A. Būziuvienė.
„Dar vienas būdas, kuris ir Europoje jau populiarėja, tai yra plėsti pačios donorystės taikymą. Jeigu šiandien tai yra daroma tik po smegenų mirties, tai jau galima būtų taikyti donorystę taikyti ir po neplakančios širdies. Šiandien viena Lietuvoje esanti ligoninė jau yra pasiruošusi tai daryti, tačiau viską stabdo finansavimo stoka. Manome, kad taip donorų transplantacijos skaičius didėtų. Tad visų pirma reikia išnaudoti visus galimus metodus ir tik tada keisti patį modelį,“ - įsitikinusi A. Būziuvienė.
Taip pat pašnekovė primena, jog nepaisant to, nors žmogus ir buvo sutikęs tapti donoru, medikai po jo mirties klausia šeimos nuomonės. Jei artimieji tam prieštarauja, šeimos nuomonė – gerbiama.
Šiuo metu Lietuvoje donoro kortelę turi per 26 tūkstančiai asmenų.
Kritikuoja dabartinę veiklą
Kritikos dėl siūlomo donorystės modelio keitimo sulaukęs M. Majauskas sako, jog pokyčių šioje srityje vistik būtina imtis. Nacionalinio transplantacijos biuro veiklą Seimo narys vertina kritiškai.
„Aš manau, kad transplantacijos centras yra šiek tiek užsisėdėjęs ir nelabai imasi iniciatyvų. Šiuo metu dirba su donorų kortelėmis, tačiau kaip matome, ta sistema neveikia. Todėl reikia kažką daryti. Be abejonės riekia šviesti, informuoti visuomenę, taip pat ir mokyti gydytojus, kaip paklausti artimųjų. Taip pat ir apmokėjimo tvarką reikia keisti, kuri skatintų pačius gydytojus. Galbūt yra ir tokių situacijų, kuomet medikai nekonstatuoja smegenų mirties ir tokiais atvejais nepaklausia artimųjų dėl donorystės. Mano siūlymas yra vadovautis gerąją Europos sąjungos šalių praktika ir pabandyti ją pritaikyti Lietuvoje. Juk miręs žmogus gali išgelbėti net 7 gyvybes, tai nėra mažai,” - teigia M.Majauskas.
Siūlomam modeliui nepritaria, bet ruošia naują donorystės tvarką
Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) teigimu džiugu, kad sveikatos temos sulaukia vis didesnio visuomenės ir politikų susidomėjimo bei konkrečių siūlymų, tačiau M. Majausko siūlymas „numanomo sutikimo“ donorystės modelis nebūtų geras sprendimas.
„Tai nebūtų geras sprendimas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia tai ribotų žmonių galimybes apsispręsti patiems – nori ar ne tapti donorais, prieš jų ir jų artimųjų valią būtų priimami tokie jautrūs sprendimai, keltų nepasitenkinimą visuomenėje. Tokie jautrūs sprendimai negali būti priimami per prievartą, o jei būtų toks modelis įteisintas, tikėtina, kad reakcijos būtų būtent tokios. Be to, reikia suprasti ir tai, kad netekus artimo žmogaus (sutuoktinio, vaiko, tėvų ar kitų artimųjų), žmonės yra labai jautrūs, emociškai pažeidžiami, todėl jei dar jiems tektų atsidurti tokiose situacijoje, kuomet prieš jų valią, būtų nuspręsta, kad jų artimasis turi tapti donoru, vargu, ar toks žingsnis teigiamai prisidėtų prie šių žmonių ir taip jautrios bei sudėtingos situacijos,” - teigė Lina Bušinskaitė-Šriubėnė, Sveikatos apsaugos ministro patarėja.
SAM atstovės teigimu, ministerijoje jau diskutuojama ir rengiamas naujas donorystės modelis negu esantis dabar.
„Yra diskutuojama ir rengiamas kitoks donorystės modelis, kuris nebūtų primestinis ar traktuojamas kaip priverstinis. Yra svarstoma galimybė, kad mūsų kraštiečiai, keisdami savo asmens tapatybės dokumentus (kuriuos reikia pasikeisti pagal nustatytą tvarką), galėtų būtent tuomet išreikšti savo valią – sutinka ar ne tapti donorais po mirties. SAM nuomone, tai būtų demokratiška ir pilietiška,” - situaciją komentavo L. Bušinskaitė-Šriubėnė.
