Balsas.lt paskelbtame konkurse suskubo dalyvauti tiek moksleiviai, tiek studentai, trokštantys tapti žurnalistais. Pristatysime jums geriausiai pasirodžiusiųjų darbus!
Naujieji Balsas.lt žurnalistai bus pakviesti jau Naujaisiais metais. Iki to laiko vis dar laukiame norinčiųjų tapti ketvirtosios valdžios atstovais!
Pristatome šeštosios kandidatės vienuoliktokės Gretos Noreikaitės rašinį.
Mokykla, tai vieta, kuri atveria duris į naujus pasaulius, išmoko dalykų, kurie galbūt bus reikalingi ateityje, o mokytojai, tarsi menininkai, užsiima kūryba: iš mažų, gyvenime nesiorientuojančių žmogučių, kuria asmenybes.
Nenorėčiau grįžti į mokyklą dirbti mokytoja ir manau, kad daugelis mano bendraamžių
mano taip pat, todėl daugelis ieškos “lengvesnio kelio„, taps vadybininkais, buhalteriais ar dar kuo nors tik ne mokytojais, o Vilniaus pedagoginis universitetas bandys prisivilioti kuo daugiau studentų, o jau baigusius šį universitetą, į mokyklas kvies mūsų valstybės pareigūnai, dalindami pažadus apie geras darbo sąlygas ir didelius atlyginimus.
Nors ir nedirbdama mokytoja, bet besimokydama mokykloje galiu teigti, kad nei vienas aukštas pareigas užimantis politikas net neįsivaizduoja, koks yra sunkus mokytojo darbas ir su kuo jiems tenka susidurti, o ir atlyginimas nėra atitinkamai didelis už tokį darbą.
Kaip darbe jausis mokytojas turbūt labiausiai priklauso nuo mokinių, o kaip jau žinoma, jaunimas šiais laikais žiaurus: nuolatos tenka vartyti kriminalinių naujienų puslapius, kur pagrindiniais nusikaltėliais įvardijami jauni žmonės, dažnai netgi ir nepilnamečiai, aišku, prieš mokytojus fizinio smurto nesiima, bet tie mokytojai, kurie neranda tinkamo kontakto su mokiniais, dažnai tampa psichologinio smurto aukomis, o šis nors ir nėra toks akivaizdus, bet silpnos psichikos žmogų gali privesti iki tokių kraštutinumų, kaip savižudybė. Juk mokiniai tyčiojasi ir žemina ne tik kiemo draugus ar bendraklasius, o ir vyresnius žmones, taip pat ir mokytojus. Gerai, jei pavyksta rasti tarpusavio supratimą su mokiniais, o kas, jei ne? Atsakymą žino tik tokių istorijų dalyviai, kadangi viešai tomis istroijomis niekas nesidomi, nes paprasčiau problemos nematyti, nei bandyti ją pašalinti.
Priežasčių, kodėl nesinorėtų grįžti į mokyklą, galima surasti begalę, nors jos ir ne visos būtų labai svarbios ir jų galėtų sugalvoti ne vienas lankęs mokyklą, bet šiuo metu, kai yra žinoma, kad trūksta darbui motyvuotų pedagogų, reikėtų kalbėti apie teigiamus dalykus, kuriuos galima atrasti šiame darbe.
Jei vis dėlto pasiryžčiau tapti mokytoja, galėčiau mėgautis ilgomis atostogomis, trumpomis darbo valandomis ir puikia progą dirbti su mokiniais, kurie kasmet keičiasi, o tai reiškia, kad nėra rutinos ir dirbti reikėtų su jaunais žmonėmis, kurių dėka ir pati ilgai jausčiausi jauna.
Taigi, kaip ir šiuo klausimu, taip ir daugeliu kitų galima ieškoti teigiamų ir neigiamų aspektų, jų galėtume rasti begalę, bet tai greičiausiai nieko nepakeis, kam lemta tapti mokytoju, tas juo ir taps. Visi anksčiau ar vėliau randame savo vietą po saule ir gal kažkam tai ir yra mokytojo profesija. Todėl nereikia bijoti ieškoti ir bandyti, nors šiandien ir yra susidariusi nuomonė, kad būti mokytoju nėra prestižas, bet būti savo specialybės profesionalu visada yra pagirtina.. Galbūt, jei apie mokyklą kalbėtume gražiau, joje labiau norėtusi dirbti ir mokytis, todėl gal jau netolimoje ateityje į mokyklas ateis daug gerų mokytojų, kurie išugdys naują gerų ir protingų žmonių kartą, kuri savo gabumais ir pasiekimais garsins Lietuvą pasaulyje./em>/em>
