Balsas.lt paskelbtame konkurse suskubo dalyvauti tiek moksleiviai, tiek studentai, trokštantys tapti žurnalistais. Pristatysime jums geriausiai pasirodžiusiųjų darbus!
Naujieji Balsas.lt žurnalistai bus pakviesti jau netrukus. Iki to laiko vis dar laukiame norinčiųjų tapti ketvirtosios valdžios atstovais!
Pristatome devintosios kandidatės Justynos Mickevič rašinį.
Kodėl (ne) grįžčiau į mokyklą dirbti mokytoju
Kaip statistinė Lietuvos Respublikos pilietė turėčiau parašyti kodėl gi aš negrįžčiau dirbti į mokyklą. Nors ir niekada gyvenime neesu turėjusi pedagoginės patirties, priežasčių, genančių iš mokyklos ilgai ieškoti nereikėtų. Tas priežastis visi kuo puikiausiai žino, o tiems, kas primiršo spauda ir televizija periodiškai primena. Tarp kitko, pabandykit surasti multimedijoje ką nors optimistiškai nuteikiančio.....Be abejo, rasit. Bet teks įdėt šiek tiek pastangų, džiaugtis ir šypsotis čia nepriimta.
Tas pats mokytojas tikriausiai paklaustų kuo čia galima džiaugtis ir pažertų krūvą svarbių argumentų, atbaidančių nuo mokytojo profesijos. Nesutikt butų ciniška. Bet vertėtų prisiminti, kad šalia ,,minusų“ egzistuoja ir ,,pliusai“. Kažkodėl apie pastaruosius labai nenoriai kalbama, juk skųstis lengviau. Nepulsiu dabar rašyti panegirikos ir neagituosiu šturmuoti direktorių kabinetus su prašymais priimti į darbą. Net, jei ir norėčiau – deja, nesigautų. Tiesiog pasidalinsiu nuomone, kodėl aš grįžčiau....Tikrai grįžčiau.
Visų pima džiugina tai, kad bene vieninteliai mokytojai gali pasigirti tuo, kad laiku nepasirodžius tiesioginėje darbo vietoje, t.y. klasėje, niekas per daug nepasiges ir nekels didelio triukšmo. Vėlavimas netgi visai sveikintinas dalykas. Kas dar gali sau leisti tokią prabangą? Antra, tik būdama mokytoja bent kartą į metus gaučiau kažką naudingo ir nemokamai, t.y. reguliariai gaučiau gėlių. O gėlės yra gėlės, kad ir kokios jos bebūtų, kad ir kiek jų bebūtų visada džiugina akį ir širdį. Be to, kaip smagu matyt smalsias mokinukų akis.
Nerimta? Iš tiesų manau, kad jei žmogus jaučia tą pedagogo ,,pašaukimą“, jam net nekyla kitokių minčių, kaip tik grįžti į mokytojo kėdę. Tokie asmenys neklausia, ką gero jie mainais gaus, kokie privalumai. Jie eina, nes taip liepia širdis, nes po pertraukos supranta, kad tik mokytojaujant jie gali save realizuoti. Skamba banaliai, pompastiškai? Galbūt....Tačiau tik kažkas nuoširdaus ir nematerialaus gali suteikti jėgų ilgus metus praleisti pragarui prilyginamoje mokykloje. Niekam ne paslaptis, kad ne visi šiandienos mokinukai yra mieli ir pūkuoti, tačiau, Gerbiamieji, neužmirškim, kad vis dėlto darbas vyksta su žmonėmis. Su jais galima ir reikia kalbėtis. Bet tą bendrą kalbą suras tik tikras Mokytojas. Šis darbas tikrai ne kiekvienam užsinorėjusiam.
Grįžčiau, nes norėčiau nukreipti savo auklėtinį Martyną tinkama linkme; nes pasiilgčiau Rolando ir Gedimino keliamo triukšmo; nes dar kartą norėčiau paaiškint Laurai kaip reikia apskaičiuot lygiagretainio plotą; nes per pertrauką su kolege norėčiau išgert kavos ir smagiai paplepėt; nes dar norėčiau kažką įvertint dešimtuku ar dvejetuku; nes neįsivaizduočiau savęs dirbančios kitoje sferoje...Nepasiduočiau demotyvacijai. Tereikia prisiminti ko ateita į mokyklą ir pabaigti pradėtą darbą, įgyvendinti kažkada puoselėtas savo svajones, tiklsus.
,,Drauge mano, - nutraukia viršininkas mano pamąstymus, - rytoj maloniai laukiame Jūsų darbe, žinot kokia situacija“. Na ir kaip atsisakysi tokio nuostabaus pasiūlymo nemokamai savaitgalį padirbti, įgyti neįkainojamos patirties, pasijusti naudinga ir protinga. Kad tik kviestų, kad tik grįžt būtų kur....../em>
