Algirdas Patackas
Kas yra kelionė, ko mes iš jos norime, ko siekiame? Naujų, nepatirtų įspūdžių? Prasiblaškymo? Visa tai gauname, bet kelionė į šventas vietas, piligriminė kelionė yra kiek kitokia. Jos idėja yra pagimdyta anų laikų mūsų protėvių, kuriems ne mažiau už mus, o tikriausiai labiau už mus rūpėjo jų viduramžiškai rūsčios, bet kartu ir vaikiškos sielos reikalai. Aišku, pasaulietinė dvasia ir čia yra nublukinusi, kelio dulkėmis apnešusi tai, kas amžina ir nekintama, tačiau jei norime pilnatviškai, visa savo būtimi patirti tai, kas yra piligrimystė, neužmirškime šios maksimos.
Šių eilučių autoriui teko du kartus keliauti Pirėnų pusiasalio briauna, nuosavomis kojomis (jei atvirai, tai dviračiu). Tai buvo piligriminės kelionės į Santjago de Kompostelą (Santiago de Compostela), Šv. Jokūbo keliu (Camino Santjago), kurias paliudijintis raštas – compostela kabo garbingoje vietoje ant sienos.
Camino Santjago – taip sutrumpintai vadinasi ši atitikmenų pasaulyje neturinti kelionė kartu yra ir unikalus pjūvis per Europos ir Ispanijos istoriją, nuo Romos legionų, vėliau gotų (ir galindų, be abejo) invazijos, rekonkvistos, ispaniško Kryžiaus žygių atitikmens, per didingųjų jos katalikiškųjų valdovų – Izabelės Kastilietės ir Ferdinando Aragoniečio dvivaldystę, didžiųjų kelionių ir atradimų epochą, Burbonus ir respublikonus, keistąjį, iki šiol pašaliečiui nesuvokiamą pilietinį karą – tornadą; nuo Franko iki išties karališko, gal paskutinio Europos karaliaus Chuano Karlo; per Europos ir Ispanijos meną – nuo romanikos iki – gotiškesnės nerasime visoje Europoje – gotikos, iki ispaniškojo baroko ir netgi Antonio Gaudi neogotikos; nuo Velaskezo iki sąmoningai išprotėjusio Salvadoras Dali; nuo Servanteso romantiškos ironikos iki Migelio de Unamuno. Taipogi tai pjūvis per Bažnyčios istoriją, per jos tragiką ir triumfą, nuo tamplierių – tų, tikrųjų Viešpaties karsto gynėjų, ne masonerijos iškraipytų, Samoso vienuolyno (VI amžius!), El Sido, krikščionio riterio gimtinės Vivaro, slėpiningojo Monserat, kur galbūt paslėptas šventasis Gralis (apie šios archajinės legendos metafizinį ryšį su Rasos švente esame rašę), iki didingų teatralizuotų šiuolaikinių mišių Santjago de Kompostelos katedroje. Visa tai patirsime, su tuo susidursime, tiesiogiai ar netiesiogiai, keliaudami camino – aišku, jeigu prieš tai atliksime intelektualinę kelionę po enciklopedijas, foliantus ar bent wikipedijas. Niekur kitur Europoje, netgi muziejinėje Italijoje anei istoriškai stilingoje Prancūzijoje, nerasime tokios sankaupos religinio, metafi zinio ir meninio Europos paveldo artefaktų, kaip šiame galingo dvasinio impulso, Dievo ir žmogaus prigimties dramatiškų santykių sukurtame jėgų lauke – El Camino de Santiago.
Camino reiškia kelias, jei norite lietuviškai kamenyčia – ko jau ko, o akmenų čia netrūksta. Piligrimų kojos per daugiau kaip tūkstantį metų išduobė uolose kažką panašaus į griovį ar lataką, kuris vingiuoja kalnais ir slėniais, upelių pakrantėmis, vaizdingai apaugęs gebenėmis, vijokliais ir kitokia nematyta augalija, teikiančia pavėsį kad ir karščiausią dieną.
Istorija šio kelio tokia – po Kryžiaus karų, po nepavykusių pastangų atkariauti Viešpaties karstą, krikščioniškoji Europa buvo atkirsta nuo Jeruzalės. Dar liko Roma, bet kelionė į ją buvo susijusi su pavojais, o ir Gotardo perėja Alpėse ne kiekvieną žiemą būdavo įveikiama. Tada ir iškilo Santjago de Kompostelos sanktuarijus, kur mažoje bažnytėlėje buvo palaidoti, kaip tikima, iš Jeruzalės slapta pergabenti (atplukdyti jūra) apaštalo Jokūbo, ispaniškai Santjago, palaikai. Kodėl būtent į šį užkampį?
Būtent todėl, kad į užkampį – ano meto neramioje Europoje, draskomoje tarpusavio vaidų, grasomoje maurų, šis Galisijos užkampis, užsiglaudęs už Kantabrijos kalvyno, buvo gal saugiausia vieta krikščioniškoje Europoje. O ir kelionė į ten – per Pirėnus, Ronsevalio perėją, buvo pakankamai saugi, nes buvo sukurta, kaip dabar sakytume, infrastruktūra, išlikusi iki dabar – pernakvoti buvo galima vienuolynuose ar nakvynės namuose, alberguose, o labdaringi vienuoliai pasiūlydavo ir sriubos lėkštę.
Į šią sunkią ir varginančią, galbūt svarbiausią viso gyvenimo kelionę viduramžių žmogus išsiruošdavo kaip į amžinybės prieangius, kaip į sielos švarinimo misteriją, prieš pažvelgiant į akis anapusybei, o dažnas gal ir nebegrįždavo – tačiau atlygiu būdavo prašviesėjimas ar nušvitimas, išgirdus Kompostelos, campus stellae, Žvaigždžių lauko slėnyje aidint varpus. Šitoji kelionė apgaubta mistikos, aprašyta daugybėje knygų, pradedant manuskriptais ir baigiant kompiuterių ekranais.
Čia šalia vargetos galėjai sutikti ir karališko kraujo piligrimą, bet vilkintį tuo pačiu dulkėtu rudu apsiaustu, ta pačia plačiabryle skrybėle su prisegta jūros kriaukle – camino simboliu. Ir karaliai, ir to meto įžymybės turėjo keliauti pėsti, patirdami tuos pačius vargus, kaip ir paprasti žmonės.
Ant šitų akmenų klupo, šitose dulkėse įspaudė pėdas nemirtingasis Dantė Aligjeris (Dante Alighieri), šv. Pranciškus Asyžietis, Janas van Eikas (Jan van Eyck), šv. Brigita Švedė, karališko kraujo, popiežius Kalikstas II, Izabelė, Portugalijos karalienė, Jokūbas Sobieskis (Jakub Sobieski), Seimo maršalka, iš mūsų amžininkų – Chose Marija Eskriva (José María Escrivá), Opus Dei įkūrėjas, popiežius Jonas Paulius II ir daugybė kitų. Tokia tad būtų krikščioniškoji camino istorija.
Taip ir tautos savo kelyje į krikščionybę susiduria su šia dilema. Ispanijai buvo lemta veiksmo situacija. Jos krikščionybei, kaip jau minėjome, buvo mestas rimtas ir tiesioginis iššūkis – islamo įsiveržimas. Rekonkvista subrandino ne tik ispanų naciją – ji formavo ir jos Bažnyčią, kuri dilemoje tarp apaštalo Pauliaus mokymo, akcentavusio tikėjimo primatą, ir šv. Jokūbo, veiksmo šalininko, rinkosi apaštalą – griaustinio sūnų, ryžtingo veiksmo šalininką. Žvejas virsta kariu, kalavijas kankinio rankoje, jo mirties įrankis, virsta matamoru, kalaviju-kryžiumi, žudančiu maurus, o šventojo apokrifinėje biografijoje atsiranda legenda apie jo apaštalinę kelionę į Ispaniją. Taigi, ispaniškosios krikščionybės pribuvėju ir krikštatėviu tampa šv. Jokūbas apaštalas. Beliko atsirasti vietai, kur būtų galima jį garbinti. Todėl istorija apie jo palaikų, jūros keliu atplukdytų į Galisiją ir palaidotų Žvaigždžių lauke – Campus stellae, Komposteloje, yra apaugusi legendomis ir padavimais. Ir atrandami jie stebuklingu būdu, būtent tada, kai pradeda kilti grėsmė Kristaus sekėjams.
Galiu paliudyti, labai asmeniškai, – gal neskambės tai kaip erezija, – nesvarbu, ar yra ten palaikai, ar ne, to ar kito žmogaus jie. Ta vieta yra šventa jau vien todėl, kad joje įvyko sąlytis senojo, ikikristinio pasaulio, užkrėsto eschatologinėmis pasaulio pabaigos baimėmis, su Gelbėtojo, Salvator pasiuntiniu, sukūręs didžiulės dvasinės įtampos ir vilties lauką, kurį jau šimtmečius jaučia ir palaiko ten keliaujantys piligrimai. Ar patirsime to lauko išlydį egzistenciškai, savyje, – priklauso nuo mūsų pačių. Tačiau ten tatai esti.
Niekada neužmirštas
Camino patyrė pakilimų ir nuosmukių, buvo kurį laiką primirštas, apardytas, bet niekada – neužmirštas. Išties į Santjago veda net keli keliai, iš visų pusių. Seniausias yra Šiaurės kelias, svarbiausias ir populiariausias – taip vadinamas Prancūzų, per Ronsevalio perėją, dar yra Portugalų, Anglų arba Jūrų kelias, Sidabrinis, Camina primitiva ir gal dar kokie nors, mažiau žinomi.
Camino dabar gyvas kaip niekada – būriai jaunų žmonių iš Europos, ir ne tik Europos – iš Lotynų Amerikos ir net iš Filipinų traukia tuo pačiu keliu, kaip ir jų protėviai, vasarą ir net žiemą. Ir ne tik jauni – sutiksi ir žilagalvių, įdegusių saulėje iki riešuto rudumo, energingai besidarbuojančių slidžių lazdomis – beje, jos iš tikro palengvina žygiavimą. Vyrauja, aišku, ispaniškai kalbantys, katalikai, bet gali sutikti ir kitų konfesijų, ir netgi vieną kitą, kuris sako esąs netikintis, bet besitikintis čia kažką sau atrasti...
Įsiminė Antonio – sutikau jį Samoso vienuolyno (VI a. po Kr.!) alberge. Vargšo pėdos buvo viena žaizda, pleistrams nebebuvo vietos. Na, pamaniau, šitam kelionė jau baigėsi – iki Santjago dar geras galas. Tačiau už keletos dienų žiū pakelėj – vėl Antonio, vėl remontuoja savo galūnes. Tvirto, valstietiško sudėjimo nelyg Sanča Pansa, bet turintis dono Kichotės iš Lamančos dvasios ir užsispyrimo. Susidraugavom, pavaišinau jį lietuviško medaus šaukštu...
Iš kelionės dienoraščio:
...guliu ant ražienų, ant nupjautų rugių lauko, ant šiaudų aukso. Lauko gale, norėtųsi sakyt pakluonėj – pilis. Senovinė, apleista, iš pilko akmens. Šiaudų kvapas, rugiagėlės, mėlynas dangus, čirškia žiogai, visai kaip Lietuvoj. Bet ne Lietuva...
Ispanijos debesys irgi auksiniai. Spindintis auksas danguje ir senas, patamsėjęs altoriuose. Ten, prietemoj, jis spindi gan niauriai. Konkvistadorų auksas.
Erdvė. Ispanijos (Kastilijos) dangus erdvesnis nei mūsų. Ir tos erdvės vis daugėja. Vis erdviau, keliaujant į vakarus, visą laiką į vakarus, link finis terrae, žemės galo – vis daugiau erdvės ir vis mažiau žemės, kol belieka vien erdvė...
Cebreiro. Žiaurusis Cebreiro, perėja per Kantabrijos kalnus, kuriuo gąsdinami piligrimai, ir kur koplyčioje yra atleidimo nuo įžado maldelė tiems, kurie neatlaikė... Išties tai akmenų kaimelis, už kurio – jau Galisija. Šalta, pučia kalnų vėjas, kelias jau leidžiasi žemyn, į slėnį.
Ir iškart – šieno ir mėšlo kvapas, toks savas, mūkia karvės, trobelių stogai dengti kažkuo kitu, nei pas mus, bet tokiu pat kampu nusvirę. Apsamanojusi bažnytėlė – IX amžius. Galukiemiuos – netvarka, tiksliau ne netvarka, o šiaip sau pasidėjimas kur pakliuvo, kaip par mum. Visą likusį kelią mus lydės gaidžių giedojimas ir bulbianosiai, visai ne ispaniški veidai – kaip to pakelės grubiai tašyto švento Jokūbo – tik ne iš medžio, o iš akmens.
Geltonoji rodyklėlė. Tai – ne tik pakelės ženklas, bet ir viso camino simbolis. Ji – ypatingas žmogaus tvarinėlis, tarsi gyva būtų. Žvitri, vingri, ji pasitinka tave ties kiekviena abejotina kryžkele, kurių kelionėje netrūksta. Be jos tuoj pat pasiklystum ir pasijustum vienišas bei pamirštas svetimam krašte.
Ji lydi tave visą kelionę – kalnų ir girių takais, per kaimus, kiemų galukiemius, miestų ir miestelių gatvėmis, džiugiai geltonai švystelėdama, tarsi draugiškai šyptelėdama senam pažįstamui, kol atveda į slėpiningąjį šventmiestį. Iki jos kelią žymėjo akmeniniai stulpai su kriauklės ženklu. Bet laikai keitėsi, camino būdavo tai primirštamas, tai vėl kėlėsi, jo vientisą erdvę kai kur sudarkė naujųjų laikų statiniai, greitkeliai – carreteros.
Tada, kaip pasakojama, vienas senas kunigas ryžosi gyvenimo žygdarbiui – ėmėsi piešti geltonąsias rodyklėles, pats keliaudamas. Tai nebuvo lengva užduotis – rodyklėlę reikėjo nupiešti taip, kad iškart kristų į akį, kad nedingtų, pavyzdžiui, nupiešta ant medžio, kuris gali greitai nudžiūti ar būti nupjautas. Ir taip visą tūkstantį kilometrų – nuo Ronsevalio, Pirėnų šlaitų, per išdegusias Kastilijos kalvas ir lygumas, per grėsmingąjį Cebreiro, Galisijos girias tave lydi šis žvitrus geltonas driežiukas.
...sako, senasis kunigas ir mirė kelyje, čia ir palaidotas, o jo darbą tęsė bendraminčiai.
...semantiniai juokeliai, kaip pasakytų Ramunė, tokia pradinių klasių lingvistė: eini gatve, ir nei iš šio nei iš to užrašas – LIQUIDACION TOTAL, būtent taip, didelėmis raidėmis.
Totalinė likvidacija, – lietuviška makaulė tęsia – deportacija, totalinis galutinis klausimo sprendimas, genocidas ir pan. Tačiau tai – viso labo tik išpardavimas... Arba užrašas ant senovinio akmeninio namo slenksčio – chaos... Kas per velniava? Pasirodo, salve - tai „sveiki“ lotyniškai, o čia tarmiškai – atseit, čiaos, čiau...
Klimatas. Jei pažvelktume į Pirėnų pusiasalio nuotrauką, darytą iš kosmoso – visa Ispanija yra geltonai ruda, išskyrus siaurą žalios spalvos ruožą pačiame viršuje, šiaurėje, tarsi karūną. Tai – España verde, žalioji Ispanija, Atlanto vandenyno ir Kantabrijos jūros (Biskajos įlankos) pakrantės ir pietinės Pirėnų pašlaitės (tiksliausiai jo ribas nubrėžia meteorologai – į šiaurę nuo linijos, kur iškrenta daugiau kaip 1000 mm kritulių). Išties, tai tarsi kitas pasaulis – žalias ir vėsus, visai kitoks nei išdegusios, saulės nualsintos pietinės Iberijos plynaukštės.
Įveikęs Kantabrijos kalnus, patenki lyg į kitą šalį – rasoja dulksna, kelias vingiuoja palei kalnų upelį, kurio vandenį gali gerti, neaukštos kalvos apaugusios šimtamečiais ąžuolais, o gausi vijoklinė augalija, apvijusi stotingus medžių kamienus, camino paverčia į žalsvą slėpiningą olą ar labirintą, prislopintai nutviekstą pro tankmę prasiskverbusių nekaitrios saulės spindulių. Girios šlamesiams atataria upelio čiurlenimas, nematomų girios paukščių cantando. Stebina medžių įvairovė – šalia ąžuolų, tame tarpe amžinai žaliuojančių, šalia kaštonų, kaštainių ir bukų, rasime ir tokį visai lietuvišką beržyną ar liepyną, vieną kitą uosį, o atokaitose, kur saulėčiau, žaliuoja pušys. Daubose ir girių tankmėse gyvena vilkai.
Tuo tarpu centrinės Ispanijos lygumose gali pravažiuoti ištisus kilometrus, nepamatęs nei vieno medžio, o pietinės pakrantės labiau primena Afriką, nei Europą (berods, Gi de Mopasanui priklauso: Afrika prasideda už Pirėnų...). Kas lemia šiuos kontrastus? Juk ant tos pačios geografinės lygiagretės kaip Galisija (43º š. p.) rasime ir tokius anaiptol ne „vėsius“ geografinius pavadinimus, kaip Korsika, Kaukazas ir net Karakumų prieigos... Tai – didingojo Atlanto įtaka. Šiauriniai Kantabrijos kalnų skardžiai sulaiko Atlanto vėjų nešamą drėgmę, ir jų pavėsyje kaip šaldytuve susikuria šie „šiaurės subtropikai“ – teko vieną vasarą maudytis Atlante, esant 16ºC vandens temperatūrai...
Įsivaizduokime, kad mums leista susikurti svajonių, „rojaus“ Lietuvą – su kiek šiltesnėmis vasaromis, švelniomis žiemomis, gaiviais pavasariais, beveik be rudeninių darganų ir lijundrų, su tais pačiais ąžuolynais ir beržynais, bičių dūzgimu, su begaliniais pajūrių paplūdimiais, kaip Palangoje, ir ranka pasiekiamais kalnais bei kalnynais... Nėra ko stebėtis, kad mūsų gentainiai, nukeliavę tokias tolybes, netikėtai radę čia sau tinkamą ekologinę nišą ar oazę, likosi visam laikui...
Nakvynė. Kaip jau sakyta, nakvojama alberguose – prieglaudose, nakvynės namuose, atsilyginant savanoriška auka, kiek neša ar neneša kišenė... Yra ir nebrangių viešbučių jaunimui, kaimo sodybų, tačiau tikras piligrimas bevelija albergus su visa jų triukšminga, draugiška brolija – gink Dieve, tik nerakinkit dviračio, čia šitai nepriimta... Paprastai keliamasi anksti, dar saulei netekėjus, paskubomis užkandama, ir į kelionę. Kitą albergą stengiamasi pasiekti iki pietų – paskui gali nebelikti vietos.
Tai nieko baisaus – įsitaisyti nakvynei galima ir pievelėje šalia albergo, jei tokią rasite, todėl patartina turėti polietileno skiautę, jei užkluptų galisiškas lietutis, kuris čia labiau panašus į lietuvišką dulksną, nei į tikrą lietų... Vakarais, pasilsėjus ir susilopius pūslėtas galūnes, galima pasišnekučiuoti ar panirti į ispaniško temperamento vakaronės sūkurį arba – kaip dūšia geidžia – į naktinio dangaus žvaigždynų maldingą tylą
Maistas. Pasiteisino štai toks racionas – riekelė vytinto kumpio (brangus kaip ir Lietuvoj), duona ir pomidoras (tik parduotuvėje neprašykite „pomidoro‘‘ – visi traukys pečiais, ko čia nori tas šiaurietis; pasirodo, ispanai, padovanoję mums pomo d‘oro, „aukso obuolys“, šį vaisių patys vadina iš indėnų pasiskolintu tomato...).
Atsigerti – vanduo su citrinos griežinėliu, ir šaukštelis lietuviško medaus. Retkarčiais – lėkštė sriubos pakelės restoranėlyje. Nepatartina padauginti sidro – nuo šio nekaltai pavadinto gėrimo dviračio vairas pradeda įtartinai krypuoti. Jei šitokios dietos laikysitės – devynių kilogramų kaip nebūta...
***
Nuovargis. Jo pakanka. Būna ir taip – draugai nutolo, nes pats matei, kad su jais nebespėji, o aplink, kur pažvelgsi, kalnagūbriai, nesibaigiančios sierros, o tu – giliam slėny, kaip duobėj, ir supranti, kad tau iš čia nebeišsikrapštyt, kad tavo kelionė, žemiška ir visokia kitokia baigėsi, nes prieš akis beviltiškai status kaip siena, akmenuotas šlaitas. Tada daraisi priešmirtinę nuotrauką, kad draugai turėtų ką prisiminti... Prieš tai dar apsiprausi upelio vandeny, kad bent nuotraukoj padoriau atrodytum... Apsidairai, meti paskutinį žvilgsnį... Kažkodėl šlaitas nebeatrodo toks status, ir akmenys... Išdidžiai sakai sau – negi čia duobėj ir nusibaigsi, tegul geriau randa tave ant šlaito, nepasidavusį...
Šlaitas ilgas ilgas, begalinis, matai tik akmenis po kojomis, nes žiūrėti į viršų nėra prasmės. Metras po metro, akmuo po akmens, kada pagaliau tai baigsis, kol kažkodėl jų nelieka... kur pradingo, prakeiktieji? Pakeli galvą – o ten kelias, daugiau mažiau lygus kelias. Iš paskutiniųjų ropštiesi ant dviračio, pasispiri... pasispiri, ir riedi, taip, riedi nemindamas kokius septynis ar dvylika kilometrų, dievaži, nemindamas... Paskui kaimelis, saulėje įkaitęs, o kaimo aikštėje prie tavęs prieina žmogus, kaip vėliau susivoki, kaimo klebonas, ir tempia tave už alkūnės į kleboniją, o ten ilgas stalas, užsėstas tokių pat kaip tu nelaimėlių, garuoja sriubos dubuo, didelis kaip iš Rable gargantiuados, ir tu, vis dar netikėdamas akimis ir visomis kitomis juslėmis, virsti palaipsniui tūlu, sau neatpažįstamu, persisotinusiu padaru su vieninteliu noru – nugriūt čia pat,
pastalėj... P. S. beje, su klebonu ir likimo bendrais visą tą laiką kalbėta
ispaniškai – kalba, kurios tu iki tol visai nemokėjai...
***
Finalas. Ite, Missa est. Nuo paskutiniojo albergo, Monte Gozo kalvos, iki Santjago de Kompostelos, iki katedros su šventojo palaikais – tik keletas kilometrų. Žvaigždžių slėnis – kaip ant delno. Monte Gozo prieglauda – didžiulė, tai ištisas kompleksas statinių, primenantis kareivines, mat čia, kaip į upės žiotis, suplūsta minios piligrimų. Skirtingai nei kituose alberguose, čia galima nakvoti dvi naktis. Atvykus viena diena skiriama senoviniam miestui apžiūrėti, o rytoj – geriausiai jei tai būtų sekmadienis – dalyvaujama itin iškilmingose, su ispaniškai-imperišku užmoju teatralizuotose šventosiose Mišiose – su indėnais, palmėmis, nukautais maurais po Santjago žirgo kojomis. Šešetas vyrų lynais įsiūbuoja milžinišką smilkytuvą, kol jis savaime nepradeda rūkti – sako, būna atvejų, kai šis nutrūksta ir išdaužęs galinius vitražus skrieja į aikštę. ...tai visų sanktuarijų bėda – Asyžiaus, Lurdo ir turbūt kitų.
Maldininkas keliauja, tikėdamasis išvysti mažą kuklią bažnytėlę, kurią kažkada šventasis Pranciškus kartu su bendražygiais savo rankomis pastatė, o randa didžiulę katedrą, netgi dviejų aukštų, užstatytą ant anos, kukliosios. Ir dar minias prekeivių, tiesiog prašyte besiprašančių Jėzaus bizūno. Toks jau yra žmogus – ne veltui pirmųjų krikščionybės amžių atsiskyrėliai bėgdavo nuo minios kuo toliau į dykumą ar į girias, kad tik išsaugotų tą sielos nušvitimą, Viešpaties dovaną. Tačiau išeitį galima rasti – tereikia nutaikyti laiką, kai nėra minios, ir tada jau galima priglusti prie mūro, prie šaltosios amžinybės tylesių, vėsių jos prisilietimų. Ir jei esi vertas, gal pajusi neaiškius sūkius ar sūkurius, palies tave gūsis iš kažkur atklydusio keisto vėjo... Praėjo, turbūt Jis čia praėjo, palytėjo. *** ...atmenu, kaip grįžus iš Santjago panūsta buvo atkartoti šią gyvenimo kelionę ar kelionę per gyvenimą, tiktai kita kryptimi, į save... Daug nelaukę, pasibalnojome su bičiuliu dviračius ir patraukėme panemuniais ir padubysiais link Šiluvos ir Kryžių kalno.
Lašnojo, žvejų keliukas vingiavo pakrante, atkartodamas upės posūkius. Žaliavo neužmatomose lankose žolynai ir brūzgynai – vešliai, iki juostos, paupių giraitėse alsiai ir aitriai kvepėjo papartynai, tolumoje per miglas ryškėjo Vilkijõs bokštai. Žvyrkelyje stabtelėjome prie seno, beveik sudūlėjusio pakelės kryžiaus... Viešpatie, pagaliau namuose, pagaliau vėsa, drėgmė, lygumų maudžiančios nỹkumos, saulėlydis... Ir spengiantis, geliantis į pačią širdį akimirksninės, kažkodėl skaudžios laimės jausmas – vėl esu, esu čia, savyje, aisuvoje, aisioje, manõjoje...
