Kaliningrado srities teisėsauga tiria dviejų žvejų nužudymo bylą. Jųdviejų lavonai buvo rasti Kuršių nerijos parko zonoje, Kuršių mariose, prie pat Lietuvos sienos.
Pagalbos šauksmas
Kaltinimai dėl dviejų nužudymų pateikti aukšto Federalinės saugumo tarnybos (FST) valdininko sūnui, verslininkui Igoriui Kepeliui (42 m.). Pats jis irgi ilgai dirbo FST, o turėdamas laisvesnio laiko – brakonieriavo.
Šiuo metu I. Kepelis suimtas, tačiau nukentėjusiųjų advokatas Vrežas Aslamazjanas sako, kad baudžiamąją bylą visomis priemonėmis stengiamasi nutraukti. Savo nebaudžiamumu įsitikinęs ir pats įtariamasis.
Žvejoti išplaukusių Lesnojaus (Šarkuvos) gyventojų Sergejaus Fedorenkovo (35 m.) ir Aleksandro Kučinskio (29 m.) lavonai buvo surasti tik po keleto dienų. Pirmiausia buvo surastas išplaukusiųjų valties benzino bakas, paskui – kelnės, batai. Po kurio laiko buvo rasti ir sumaitoti žvejų kūnai – matyt, patekę po laivo sraigtais, nes buvo nutrauktos rankos, kojos. S. Fedorenkovo kūne ekspertai aptiko ir kulkų pėdsakų.
Kaip papasakojo nužudytųjų draugas Michailas Makarovas, savo dingimo dieną abu žvejai į žvejybą išsiruošė anksti rytą. „Kad žuvis nesugestų karštyje, tinklus vyrai tikrindavo vos švintant, – aiškino M. Makarovas. Sergejus ir Aleksandras išplaukė į marias, o aš likau rūkyti vakar sugautą žuvį. Jau dešimtą ryto jos laukė pirkėjai.“
Taigi liepos 28 dieną, apie šeštą ryto, žvejai ėmė tikrinti tinklus. Po kelių minučių suskambėjo Michailo telefonas. Ragelyje pasigirdo išsigandusio S. Fedorenkovo balsas: „Į mus šaudo Kepelis! – šaukė jis. – Valtis jau pramušta, mes skęstame! Atvažiuokite prie 21-ojo kilometro!“ Tai buvo paskutiniai žvejų žodžiai. Dabar tai pagrindinis I. Kepelio kaltės įrodymas.
„Sergejaus balso fone aš dar girdėjau valties motoro gausmą, – prisimena M. Makarovas. – Maniau, kad vyrai iš paskutiniųjų bandė pabėgti, kol nenuskendo peršauta guminė valtis. Aš šokau į automobilį ir po dešimties minučių jau buvau prie marių. Čia stovėjo vyrų automobilis. Pro žiūronus pamačiau mariose raudoną Kepelio valtį. Mes ją visi gerai žinome. Jis plaukė Rybačio gyvenvietės link. Ši gyvenvietė yra už 30 kilometrų nuo Lesnojaus. Mano draugų valties jau nesimatė ir jų telefonas jau neveikė“.
Ieškojo dingusiųjų
M. Makarovas ilgai nedelsęs sėdo į automobilį ir nuvažiavo Lesnojaus link, į policiją. Kelyje dar sutiko vietinį taksistą Piotrą Levčenką, jam papasakojo apie įvykį. Taksistas iš karto nuvažiavo į Rybačio (Rasytės) gyvenvietę.
„Kai aš atvažiavau, Kepelis jau traukė valtį į krantą, – sako P. Levčenka. – Aš jį griebiau už krūtinės ir paklausiau, kur vyrai. O jis: „Nieko nemačiau, nieko nežinau“.
Tuomet abu vyrai sulipo į I. Kepelio valtį ir išplaukė į marias ieškoti žvejų. Po to atplaukė gelbėtojai. I. Kepelis jiems dar įpylė degalų ir, atrodytų, visaip stengėsi padėti ieškant dingusiųjų.
Kaip tik I. Kepelis surado S. Fedorenkovo žvejybinius batus. Vienas jų buvo kaip rėtis suvarpytas kulkų. Viduje buvo kraujo. Vėliau gelbėtojai surado kulkų prakirstą valties benzino baką.
„Mūsų valtis taip lengvai nuskęsti negalėjo, nes ji sudaryta iš penkių atskirų sekcijų, – paaiškino M. Makarovas. – Buvo matyti, kad nupjautas benzino bako dangtelis – kad ir bakas, kuris buvo kaip plūduras, nuskęstų. Vadinasi, ir žvejai, ir valtis buvo paskandinti. Taip žudikas stengėsi paslėpti pėdsakus“.
Grasino linčo teismu
Policijai neliko nieko kito kaip areštuoti I. Kepelį, bet jau po keleto valandų jį paleido. Tai papiktino vietinius, sukrėstus tokio žiauraus žvejų nužudymo. Įsiutusi minia susirinko gyvenvietės centre ir pareiškė policijai, kad jei ši nesulaikysianti žudiko, tai žmonės patys suruošiantys jam teismą – čia pat aikštėje. Policija vėl uždarė I. Kepelį į areštinę. O po dviejų dienų buvo surastas S. Fedorenkovo kūnas.
„Jis išplaukė beveik toje vietoje, kur vyrai buvo užmetę tinklus, – prisimena S. Fedorenkovo našlė Natalija. – Aš atbėgau prie marių, norėjau pamatyti vyrą, tačiau man neleido, sakė, kad labai baisiai jis atrodo“.
Našlės žodžiais, vyrui buvo nutraukta dešinė ranka, ant kitos rankos nebuvo pirštų, nupjautas žandas, išplėšta akis. Šautinė žaizda buvo kairėje kojoje. „O visas kūnas buvo lyg švitriniu popieriumi nušlifuotas. Matyt, žudikas specialiai plaukė virš jų valtimi, kad sunaikintų įkalčius“, – sakė Natalija.
Dar po dviejų dienų išplaukė ir A. Kučinskio kūnas. „Geriau būčiau nemačiusi, kaip atrodo mano sūnus, – griebiasi už širdies nužudytojo motina Svetlana. – Jis gulėjo toks mažas – be rankų, be veido... Išplaukdamas jis ant kaklo turėjo užsikabinęs auksinę grandinėlę, kurią aš jam buvau padovanojusi gimimo dienos proga. Aš dar jam sakiau – „Neimk, nes dar pamesi“. Tai, matyt, bijodamas pamesti tą grandinėlę jis buvo įsikandęs į dantis“.
Abu žuvusieji buvo tik su glaudėmis. Matyt, jiedu buvo nusimetę sunkius žvejų rūbus, kad netrukdytų plaukti.
Su nužudytaisiais žvejais atsisveikino visa gyvenvietė. Policija baiminosi dėl neramumų, tad laidotuvėse sukiojosi daug persirengusių pareigūnų, kelią saugojo kelių patruliai.
Kaltinimai nužudymu
Po laidotuvių I. Kepelis vėl buvo išleistas ir ėmėsi ruošti sau alibi. Jis turėjo įsteigęs žuvies prekybos ir žvejybos firmą, tad surinko sau pavaldžius žvejus ir liepė jiems „prisiminti“, kad tą rytą jie visi buvę toje Kuršių marių įlankoje, bet nei A. Kučinskio, nei S. Fedorenkovo ten nebuvę.
Po keleto dienų I. Kepelis vėl buvo sulaikytas, o jo darbininkai prasitarė tardytojams apie I. Kepelio paliepimą. Tuomet su tais darbininkais atvažiavo pasikalbėti I. Kepelio tėvas – kalbama, kad jiems grasinęs. Vyriausiasis regiono tardytojas po tokių kalbų ėmėsi priemonių ir liudytojams skyrė apsaugą. Na o I. Kepeliui oficialiai buvo pareikšti kaltinimai nužudymu.
Kaip žiniasklaidai sakė vyriausiojo regiono tardytojo padėjėja Mariana Andriušina, viena iš nužudymo versijų – konkurentų pašalinimas.
Suklastotos ekspertizės
Atrodė, kad byla greitai bus užbaigta ir kaltininkas atsidurs teisme. Tačiau nužudytųjų šeimų advokatas V. Aslamazjanas tuo labai abejoja. „Tyrimas vyksta labai iš lėto, nenoriai, – sako jis. – Iš pradžių policija atsisakė ieškoti dingusiųjų – atseit jie brakonieriai, tokie patys kaip ir įtariamasis ir, ko gero, nužudyti aiškinantis santykius. Vėliau neieškojo ir sušaudytos valties“. Nuvylė advokatą ir ekspertizių rezultatai. Ir ne specialistams buvo aišku, kad vyrai sumalti laivo sraigto, bet ant I. Kepelio valties jokių kraujo pėdsakų ekspertai nerado.
Ant I. Kepelio drabužių ir rankų irgi nerasta jokių parako pėdsakų. Visiems žinoma, kad I. Kepelis yra medžiotojas ir pas jį namuose buvo surastas visas ginklų arsenalas. Tad jeigu jis ir nebūtų šaudęs į žvejus, ant jo rankų ir rūbų ekspertai vis tiek turėjo rasti parako pėdsakų. Gali būti, kad ekspertizei buvo paimti visai kiti rūbai arba jos rezultatai sufabrikuoti.
„Susidaro įspūdis, kad I. Kepelis įsitikinęs, jog liks nekaltas, – sako V. Aslamazjanas. – Išdirbęs kelerius metus saugumo organuose, jis pasijuto nebaudžiamas“.
Antpečiuoti brakonieriai
Kaliningrado srities Kuršių nerijos gyventojų pragyvenimo šaltinis yra turizmas ir žvejyba. Vietiniai žvejai gaudo žuvį, ją rūko, o turistai noriai perka. Vis dėlto dauguma žuvų sugaunama tinklais, o tai yra draudžiama.
„Mūsų vyrai moka tik žvejoti, – teisina vietinius kaimo tarybos pirmininkas Olegas Sysinas. – Kito darbo čia nėra. Kuršių nerijos nacionaliniame parke uždrausta bet kokia gamyba. Mes net karvių negalime laikyti, nes parke draudžiama ir jas ganyti. Tik turizmas“.
Žvejai sako, kad jie niekada negaudydavo žuvų didžiuliais kiekiais. Tai pradėjo daryti kaip tik I. Kepelis – jis iš žvejybos ėmė daryti stambų biznį. „Vietiniai Jo nemėgo, nes vos atvažiavęs iš Kaliningrado ėmė visus niekinti, – sako Kuršių nerijos gyventojų tarybos pirmininkas Sergejus Balbuckis. – Kepelis gyrėsi, kad yra dirbęs FST, kad jam visi pažįstami ir jis nieko nebijo“.
Jo tėvas Michailas Kepelis yra FST pulkininkas, o 10-ojo dešimtmečio viduryje buvo FST Kaliningrado valdybos Tardymo skyriaus viršininkas. Pats Igoris Kepelis jau kelis kartus buvo pažeidęs įstatymus ir įkliuvęs, bet visą laiką išsisukdavo. 1996 metais dar dirbdamas FST, jis vairuodamas automobilį partrenkė vaiką, kuris važiavo dviračiu. Nors berniuko tėvas skundėsi kam tik įmanydamas, byla I. Kepeliui buvo nutraukta „nesant nusikaltimo sudėties“.
Po to I. Kepelis dar keletą metų dirbo FST ir kaip tik kuravo Kuršių neriją. „Tada jis ir tapo užkietėjusiu žveju ir brakonieriumi, – pasakoja nužudytojų draugas M. Makarovas. – Net darbą užmiršdavo. Atsiveždavo elektros prietaisų ir su elektra trankydavo žuvis. Už tai jį ir iš FST išvarė ar paprašė išeiti“.
Kova dėl pinigų
M. Makarovas pasakojo, kad I. Kepelis ne tik pats brakonieriaudavo, bet ir iškraustydavo kitų brakonierių tinklus. Iš pradžių nužudytieji buvo jo partneriai. Jis net nakvodavo pas S. Fedorenkovą, kad anksti rytą galėtų plaukti žvejoti. Juoda katė tarp vyrų perbėgo, kai I. Kepelis nusprendė verslą plėsti. Tiek S. Fedorenkovas, tiek A. Kučinskis buvo patenkinti tuo, ką turi, ir tik stengdavosi, kad jų išrūkyta žuvis būtų kuo geresnė.
„Mūsų žuvį išpirkdavo per porą valandų, o Kepelio pardavėjai stovėdavo per dienų dienas ir vis tiek visko neparduodavo, – pasakojo Michailas. – Nors mūsų žuvis buvo kiek brangesnė. Kepelis ne kartą skundėsi, kad daug pinigų iš jo „nuteka konkurentams“.
Tai, kad I. Kepelis tą dieną buvo toje pačioje Kuršių marių vietoje, kaip ir nužudyti žvejai, – nieko ypatingo, nes ir jis ten mesdavo tinklus. Tačiau paprastai plaukdavo bent dviese, nes vienam užmesti tinklų neįmanoma. O tą dieną I. Kepelis išplaukė vienas – vietiniai mano, jog tai dėl to, kad neliktų liudininkų.
Paprastai žvejai sąsiuvinyje pasižymėdavo vietas, kur užmesdavo tinklus. Po nelaimės vyrai surado I. Kepelio sąsiuvinį. Tą dieną jo tinklai buvo užmesti visai kitoje vietoje. Taigi vyrai daro išvadą, kad jis plaukė būtent susidoroti su konkurentais.
Nuskendo jūroje
Žvejyba pavojinga ne tik dėl kovos su konkurentais. Žvejų tyko ir kitos nelaimės. Štai tą patį šeštadienį, kai Kuršių mariose Lietuvos pusėje nuskendo Visagino atominės elektrinės generalinis direktorius Šarūnas Vasiliauskas, prie Kaliningrado – tik ne mariose, o Baltijos jūroje – nuskendo keturi žvejai.
Š. Vasiliauskas iš jachtos „Svajūnas“ iškrito plaukdamas į buriavimo varžybas, o rusų žvejai Baltijos jūroje nuskendo išplaukę žvejoti. Jie plaukė žvejoti menkių, kurių šiemet Baltijoje sumažėję. Į jūrą žvejai išplaukė iš Zelenogradsko (Kranto) rajono Filino miestelio. Jau apie pirmą dienos žmonos jiems negalėjo prisiskambinti. Palaukusios iki devintos vakaro, jos kreipėsi į gelbėtojus.
Organizuoti paiešką ėmėsi Kaliningrado koordinacinis centras, kuris vadovauja visoms Rusijos pusėje vykstančioms gelbėjimo operacijoms. Iš pradžių apie prapuolusius žvejus buvo pranešta visoms laivų įguloms tikintis, kad gal ką nors pastebės.
Sekmadienio rytą imtasi ieškoti dingusiųjų. Gelbėtojai panaudojo 6 katerius ir du sraigtasparnius. Ieškoti žvejų išplaukė 68 žmonės. Jau dešimtą valandą iš sraigtasparnio buvo pastebėtas apvirtęs kateris, o netoliese – ir visų 4 žvejų lavonai. Vienas iš žuvusiųjų – Kaliningrado transporto prokuratūros prokuroro padėjėjas Aleksandras Dubčiakas (27 m.). Šalia plūduriavo jo tėvas Vitalijus (57 m.), taip pat jųdviejų draugai Sergejus Gordijenka (51 m.) ir Denisas Murachovskis (30 m.).
Į Filino miestelį jie buvo atvažiavę automobiliu su priekaba. Šis buvo rastas ant kranto. Manoma, kad apsivertus kateriui žvejai iškrito į jūrą ir sušalo. Dėl ko kateris apvirto, aiškinamasi. Viena iš versijų – dėl bangavimo.
„Oras tą dieną buvo tikrai geras, – sakė Kaliningrado mažųjų laivų inspekcijos vyriausiojo inspektoriaus pavaduotojas Sergejus Tuganovas. – Buvo apie 10 laipsnių šilumos, pūtė nedidelis 4–8 metrų per sekundę vėjas. Bangos kartais pakildavo iki metro dydžio. Toks bangavimas yra gan pavojingas. Didesnė banga laivą pakelia, o į metro dydžio bangą laivas trenkiasi kaip į sieną. Gali būti, kad kateris dideliu greičiu trenkėsi į tokią bangą. Jeigu vyrai sėdėjo gale, jie galėjo visi keturi iškristi į jūrą, o kateris – nuplaukti be žmonių. Vėliau jis, tikriausiai atsitrenkęs į kitas bangas, apvirto. Paprastai bent vienas plaukiantysis kateriu užsiriša ant rankos specialią virvę, sujungtą su valdymo įrengimais. Žmogui iškritus iš valties, variklis automatiškai sustoja. Tačiau nė vienam plaukusiajam ant rankos tokios virvės nebuvo, o užvedimo raktelis buvo katerio spynelėje. Vyrai nesužeisti, o ir kateris visiškai sveikas, tik apvirtęs“.
Taigi jūros vandens temperatūra buvo apie 10 laipsnių. Net ir labai užsigrūdinęs žmogus tokiame vandenyje gali išgyventi tik apie pusvalandį.
Visi katerio dokumentai tvarkingi. Juo galėjo plaukti 5 žmonės, o plaukė keturi. Savininkas turėjo teises, jūroje buvo ne pirmą kartą.
Filino miestelis populiarus tarp menkės žvejų. Ten yra betoninė krantinė, kuria patogu nuleisti į jūrą katerį.
Patį katerį gelbėtojai rado 15 kilometrų nuo kranto. Menkės paprastai pakrantėje neplaukioja, jų reikia ieškoti toli jūroje. O tokio tipo kateris daugiau pritaikytas plaukioti vidaus vandenimis – tolimiems plaukimams jis per mažas, nors yra labai stabilus ir apvirsta itin retai.
