Globalioje konkurencinėje erdvėje Lietuva trypčioja vietoje, konstatuoja mokslininkai, parengę ilgalaikę Lietuvos vystymosi strategiją. Jie ragina valdžios atstovus suteikti jai nuolatinį politinį postūmį.
Ketvirtadienį spaudos konferencijoje Vilniuje pristatyta "Lietuvos valstybės didžioji strategija", kurią Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijų užsakymu 2006-2007 metais atliko Strateginių tyrimų centras (STC).
"Idėja atlikti tokį tyrimą kilo Lietuvai įstojus į ES ir NATO, kuomet paaiškėjo, kad šaliai reikia naujų strateginių valstybės vystymosi gairių. Mes valstybės ilgalaikės raidos strategiją atlikome ne apibendrindami visus sektorinius tyrimus, ne tyrinėdami atskirus sektorius, ne tyrinėdami horizontaliai tik problemas, bet mes šitą tyrimą koncentravome į valstybės proveržio kryptis", -tyrimą pristatė STC direktorius Egidijus Motieka.
Pasak Mykolo Riomerio universiteto profesoriaus ir tyrimo mokslinio vadovo Arūno Augustinaičio, Lietuvoje didėja spraga tarp posovietinio mąstymo, tradicinio ūkinio planavimo ir globalistinių dabarties realijų, todėl kuriant strategiją buvo bandoma rasti kriterijus, kurie leistų suformuoti valstybės ir visuomenės viziją su tolima - bent jau 30-ties metų - perspektyva.
"Mes visur matome struktūrinių permainų stoką. Tai yra ir švietimo sistema, ir sveikatos apsaugos sistema, ir aukštųjų technologijų proveržio dalykai, ir kitos sritys, kurios niekaip negali išsiveržti iš užburto rato, mes vis taip pat sprendžiame negaudami reikiamų praktinių rezultatų. Lietuvos konkurencingumas - ir ekonominis, ir informacinis nėra patenkinamas. Mūsų valstybė yra strateginio mąstymo krizėje", - konstatavo A.Augustinaitis.
Kartu profesorius pažymėjo, kad įgyvendinant šią strategiją reikia atlikti tiek darbų, kad be nuolatinio politinio palaikymo ir specialaus organizavimo ji "nuvys kaip eksperimentas".
"Mes tyrimą perduodame valstybei arba Vyriausybei, šiuo tas funkcijas atlieka Ūkio ministerija. Ji formuoja ekspertų būrį, kuris adaptuoja atliktus tyrimus, pritraukia visa tai prie valstybės praktikos ir patvirtinama yra jau valstybės strategija", - perspektyvas vardijo E.Motieka.
A.Augustinaitis konstatavo, kad daugumoje valstybės gyvenimo sferų, įskaitant ir pačias valstybės institucijas, mokslinis sprendimų parėmimas darosi vis silpnesnis, o nuo to priklauso ir politinių sprendimų kokybė.
