Konkurencijos tarybos ketvirtadienį pieno perdirbėjams skirtos baudos (kiek daugiau nei 2 mln. litų) - tik ledkalnio viršūnė. Bus siekiama, kad kartelinių susitarimų vykdytojams grėstų ne tik piniginės sankcijos, bet ir laisvės atėmimas.
Apie tolesnius konkurencijos sargų veiksmus, kartelių medžioklės planus ir lietuviško mentaliteto keliamas problemas „Respublika“ kalbėjosi su Konkurencijos tarybos pirmininku Rimantu Stanikūnu.
Geriau vėliau nei dar vėliau
Galbūt pradėkim nuo pagrindinio klausimo: už ką skirti du milijonai baudų - už kartelį ar ne už kartelį?
Klasikinį kartelį mes suprantame kaip ilgalaikį susitarimą tarp įmonių dėl kainų, geografinės teritorijos. Tokie konkurenciją apsunkinantys susitarimai yra nestabilūs. Visų pirma šalys turi skirtingas technologijas, savikainą ir t.t., jos turi susitarti dėl savikainos ir kitų faktorių, kad išlaikytų rinkos ir pelno proporcijas. Kartelio dalyviai sprendžia, ar įsileisti naujas įmones. Be to, kažkas turi kartelį valdyti: stebėti, kad niekas nedidintų produkcijos apimties, nemažintų savikainos ir pan.
Visuomenėje susiklostė tokia nuomonė, kad kartelis yra viskas. Bet jam artimi yra ir švelnesnio pobūdžio pažeidimai, tokie kaip suderinti veiksmai arba informacijos mainai.
Bet pienininkai sako, kad tokie informacijos mainai vyksta nuo 1992 metų. Taigi ar neskyrėte baudos už mainus dėl to, kad pristigo įrodymų dėl rimtesnių pažeidimų?
Jeigu mes būtume atradę, kad tokie mainai vyksta nuo 1992 m., būtume nubaudę ir tada. Ankstesnio patikrinimo metu gavome dvi lenteles (jos 2002 m. rastos Pienininkų asociacijoje ir aprėpia pieno supirkimo kainas bei rinkos proporcijas - aut. past.). Mūsų specialistai nepasigilino, kad čia gali būti informacijos mainai. Neatradom tada - atradom dabar.
Ar toleruosite panašaus pobūdžio informacijos mainus tarp kitų verslo asociacijų narių?
Nematau nieko blogo, jei asociacijos nariai kalba dėl technologijų naujovių, lobizmo. Bet asociacija neturi tapti institucija, kurioje koordinuojami konkurentų veiksmai. Informacijos mainai - pažeidimas, horizontalus kartelinis susitarimas. Žinoma, tokių veiksmų netoleruosime.
Patalpos nepadėjo
Konkurencijos taryba įsikūrusi viename pastate su Lietuvos pramonininkų konfederacija, kurios narės yra daugelis jūsų stebimų asociacijų. Galbūt rytais kartu geriate kavą, o popiet konfiskuojate kompiuterius?
Kavos negeriame (juokiasi), bet lengviau atlikti dokumentų poėmius.
Turėjote informacijos apie įmonių vadovų susitikimus, elektroninius laiškus ir kt. Tačiau susidaro įspūdis, kad pienininkų svarstyme triumfavo advokatai. Ar nemanote, kad remdamiesi tokiais faktais galėjote skirti ne du, o, pvz., dvidešimt milijonų litų baudų? Galbūt tiesiog išsigandote pralošti teismus?
Taip, didesnės baudos gal ir buvo įmanomos. Bet pagal baudų paskyrimo kriterijus tai nėra klasikinis kartelis, be to, yra lengvinančių aplinkybių - dauguma įmonių prisipažino, kad vyko informacijos mainai.
Posėdyje dalyvavo daug kompetentingų advokatų. Yra įrodymų standartai. Mes atradome įrodymus, kad jie derino savo veiksmus, bet turėjome įrodyti kontaktą. Jeigu būtų įrodytas susitikimų faktas, galėtume drąsiai priimti sprendimą (dėl didesnių baudų - aut. past.). Deja, šito nepavyko įrodyti.
Už kartelį - laisvės atėmimas
Rodos, Konkurencijos tarybai reikia ne tik analitikų, bet ir seklių. Ar nemanote, kad konkurencijos teisė Lietuvoje prašosi permainų?
Pavyzdžiui, JAV už kartelius gresia ir baudžiamoji atsakomybė. Kai kurios Europos Sąjungos šalys taip pat bando ją taikyti. Ateityje mes diskutuosime, ar neverta to pritaikyti ir Lietuvoje. Bausmės būtų skiriamos priklausomai nuo pažeidimų sunkumo. JAV už kartelius galima skirti iki trejų metų nelaisvės. Prieš dešimtmetį už kartelius Amerikoje verslininkai vidutiniškai kalėjimuose praleisdavo apie 100 dienų, o pernai šis skaičius siekė jau 300 dienų.
Tačiau Europos teisėje bėda kita. Konkurencijos žinybos surenka įrodymus ir atiduoda prokuratūrai. Turime labai gerą Airijos pavyzdį: prokuratūra sako, kad trūksta įrodymų, ir atsiranda prieštaravimas tarp konkurencijos žinybos ir prokurorų. Kolegos airiai ironiškai sako, kad prokuratūrai įrodymus veža sunkvežimiais, bet jiems vis tiek neužtenka. Panaši padėtis ir Estijoje - baudžiamoji atsakomybė už kartelius numatyta, bet nėra nė vieno iki galo atlikto tyrimo, kad prokuratūrai pakaktų įrodymų.
JAV konkurencijos teisė kitokia, ten Federalinė prekybos komisija (Konkurencijos tarybos atitikmuo - aut. past.) ir Teisingumo departamentas išvien renka įrodymus ir juos atiduoda teismui, jiems paprasčiau.
Skundikams žada amnestiją
Jei sieksite perrašyti konkurencijos teisę, ar nesiūlysite atleidimo nuo baudų ar jų sušvelninimo tiems kartelių dalyviams, kurie, paprastai tariant, įskundžia kolegas?
Dabar rengiame amnestijos programą, kuri nustatys, ar įmonės galės prisipažinti iki tyrimo pabaigos ar net prieš tyrimą. Rengiama ir kita programa: kai tyrimas jau baigtas ir išsiųsti įtarimai dėl pažeidimų, bus galima svarstyti, kiek bus įmanoma sumažinti baudą (už prisipažinimą - aut. past.).
Amnestijos programos esmė - tas, kuris pirmas, dar iki tyrimo pradžios, atėjo ir pranešė apie kartelį, bus atleistas nuo baudos, bet su sąlyga, kad jis nebus kartelio iniciatorius. JAV šita programa veikia plačiai ir duoda naudos.
Ar tikitės, kad ši programa prigis ir Lietuvoje?
Čia matau kitą problemą, ne amerikietišką ir ne europietišką. Tai lietuvio mentalitetas. Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje vakarais dėstau paskaitas. Labai jaučiasi lietuviškas mentalitetas, studentai sako: „Ką? Aš būsiu išdavikas?“ Vakarų šalyse tai suprantama visai kitaip: man trukdoma konkuruoti, aš patiriu žalą, taigi nueinu ir skundžiuosi, kad mano interesai būtų apsaugoti.
Šarūnas Černiauskas
