Jau tapo įprastu dalyku sakyti, kad politikoje žodžiai ir darbai nuolat išsiskiria. Premjeras Gediminas Kirkilas, regis, visai rimtai užsimojo įrodyti, kad žodžiai apskritai nieko nereiškia, ir kad reikalų tvarkymo reikalai gali apsieiti visai be žodžių. Ilgai ir gal net beviltiškai tektų aiškintis, iš kur visa tai kyla, tačiau čia pasitenkinčiau viena prielaida: programų, rinkiminių pažadų ir politinių deklaracijų žodžių menkybė galimai sietina su laikais, kai sovietų valdžia nuolat kartojo patetiškus konstitucijos žodžius, visiems suprantant, kad jie nieko bendro su tikrove neturi.
Bandykime nepaskęsti smulkmenose, palikdami jas muilo operų ir geltonosios spaudos skaitytojų nuožiūrai. Imkim omėn tokius esminius dalykus, kaip siekimas būti liberaliosios demokratijos ir laisvosios rinkos ekonomikos šalimi. Tai deklaruojame nesigilindami ir nesiginčydami, tartum iš mūsų akademinio žodyno išguita politinė ekonomija nebūtų paspendusi nemažai spąstų. Kviesčiau atkreipti dėmesį tik į du dalykus, kurie neokapitalistinėje tikrovėje rodosi lemtingi. Tai konkurencija ir planavimas.
Šiandieniame pasaulyje suvokta, kad mūsų tolimoji ateitis nėra perregimas dalykas, todėl svarbu ne naiviai biurokratiškai planuoti kiekvieną žingsnį, bet stiprinti gebėjimą pasitikti ir šalinti kliūtis, apie kurias tik miglotai nutuokiame. Konkurencija yra lygintina su pačia demokratija: ir viena, ir kita yra labai netobuli dalykai, bet žmonės nieko geresnio neišgalvojo. Kadangi niekas nežino vienos ir visos tiesos, tai konkurencija leidžia tikėtis geriausių proveržių tiek ūkiniame, tiek visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime. Per paskutinį pusamžį daugiausia laimėjo tos valstybės, kurių misija buvo prižiūrėti, kad niekas neiškreiptų konkurencijos. Čia vienodai svarbiomis buvo tiek etinės, tiek teisinės nuostatos, neleidusios nukrypti į laukinę amoralybę ir monopolijų galią.
Lietuva taip pat deklaruoja, kad sveika, teisėta, padori konkurencija yra jos gerovės šaltinis. Kai kur šios deklaracijos žodžiai susiliečia su tikrove: veikia antimonopoliniai aktai, keiksnojami karteliniai susitarimai. Bent jau ūkio srityse. Tuo pat metu kultūros ir mokslo pasaulis atvirai įtakojamas priešingų tendencijų. Čia aiškiai matyti posovietinės nostalgijos požymiai: kažkam reikia, kad valstybės valdžios sprendimais būtų įtvirtinami privilegijuoti monopoliai, labiausiai tinkami vienos tiesos ir uzurpuotos galios psichopatologijai tarpti.
Paskutiniuosius dabartinės kadencijos Seimo metus pažymėjęs „Leo LT“ gimdymo procesas paspendė dar vieną mįslę: ar Lietuvos politinis sluoksnis ir visi valstybininkai sąmoningai elgiasi, nepastebėdami, jog valdžia vis labiau imasi pati kurti monopolius, pamiršdama tartum vis dar galiojančia nuostatą spie laisvos konkurencijos privalumus. Galima būtų ilgai vardyti nuogus faktus, kur socialdemokratų diriguojamos administracijos rankomis buvo griaunamos konkurencijos sąlygos, lemiančios tiek ūkio, tiek visuomenės, tiek mokslo ir kultūros procesus. Akivaizdžiai silpnėja ryžtas pasitenkinti konkurencingumo sąlygų priežiūra, o stiprėja bukagalviškas galios demonstravimas.
Galbūt posovietinėje erdvėje žodžiai ir idėjos neturi savo ateities. Galbūt nėra prasmės aiškintis, ką reiškia liberalioji demokratija ir laisvosios rinkos ekonomika. Turime nemažai numarintų kategorijų, kurį laiką žymėjusių mūsų ateities siekiamybių kelią. Prisiminkim kad ir atvirą visuomenę, dar nesenai skambėjusią valstybės kūrėjų tekstuose. O gal visi tiesiog susitaikėme su gyvenimu sakant viena, o darant kita. Jei taip, tuomet imsime nesusikalbėti patys su savimi.
