Taikai nepakanka motyvų
Nuo pat konflikto rytų Ukrainoje pradžios buvo prognozuojama, kad jis gali tapti dar vienu įšaldytu konfliktu posovietinėje erdvėje, paversiančiu Donbasą pilkąja zona ilgiems metams. Tai būtų stiprus smūgis Kijevui, nes teritorinės problemos silpnina valstybę, tampa nuolatinės įtampos ir grėsmės šalies saugumui šaltiniu. Be to, apriboja jos galimybes siekti narystės Europos Sąjungoje bei NATO (o to iš esmės ir siekia Rusija). Taigi, įšaldytas konfliktas rytų Ukrainoje yra kaip griežtas geopolitinis antkaklis valstybei. Žiūrint iš tokio taško, Maskva turėtų būti patenkinta susiklosčiusia padėtimi, tačiau yra vienas „bet“...
Kremlius nori, kad pilkoji Donbaso teritorija būtų Ukrainos ekonomikos balanse, t. y. kad Kijevas prisiimtų finansinę atsakomybę už šios erdvės gyvavimą. Tačiau Ukrainos valdžia nenori mokėti už nekontroliuojamą teritoriją. Suprantama, be finansinės paramos sugriautas regionas negalės funkcionuoti, o pirmiausia funkcionuoti nesugebės vadinamųjų separatistų valdžia. Kitų įšaldytų konfliktų praktika rodo, kad tokių teritorijų egzistavimą palaiko parama iš šalies. Galbūt palaikydama pseudoseparatistinę avantiūrą rytų Ukrainoje Rusija manė, kad susitvarkys su naujų pilkųjų zonų finansavimu, tačiau dėl šios agresijos įvestos ekonominės sankcijos ir kritusios naftos kainos verčia Kremlių atidžiau skaičiuoti savo finansus. Galiausiai, dabar jo išlaikomos yra ne tik Abchazija, Pietų Osetija ir Padniestrė, bet ir nuo tos pačios Ukrainos atplėštas Krymas.
Kitas klausimas – ar taikos norėtų ir patys separatistai? Pasak buvusių kovotojų liudijimų, vadinamosiose „liaudies respublikose“ yra susiformavę kriminaliniai režimai. Į konflikto regioną suvažiavo nemažai „laimės ieškotojų“, kuriems labai patinka sukarinta anarchija, suteikianti galią bet kuriam, kas turi rankose automatą. Taikos procesas reikštų tokios anarchijos pabaigą.
Tačiau čia pat atsiranda nemažai probleminių aspektų – klausimai pirmiausia susiję su tuo, ar vietinių „liaudies respublikų“ „valdžiai“ pavyktų nuginkluoti nekontroliuojamas kriminalines pajėgas. Ar Rusija norėtų, kad tokią patirtį ar žudymo įpročius įgiję arba atnaujinę jos piliečiai grįžtų namo? Taip pat, kaip minėta, neaišku, kas prisiims finansinius įsipareigojimus už teritorijas taikos atveju, nes kol vyksta karas, Maskva vienaip ar kitaip priversta investuoti į savo globojamus pseudoseparatistus, tačiau, įsitvirtinus taikai, gali sumažinti ar net nutraukti finansavimą.
Visa tai rodo, kad, deja, stimulų karui yra daugiau nei stimulų taikai. Apie tai, kad įmanomas naujas karinės eskalacijos laikotarpis, byloja ir naujienos iš konflikto zonos.
Sunkioji technika grįžta į pozicijas
Yra daug liudijimų, kurie leidžia teigti, jog rytų Ukrainos konflikto zonoje taikos nėra. Ukrainos informacinis portalas inforesist.org beveik kiekvieną dieną pateikia ukrainiečių pozicijų apšaudymų suvestinę. Situacija bet kurią akimirką gali įkaisti ir pereiti iš apsnūdusių į aktyvių susirėmimų stadiją.
Kad susitarimo dėl ugnies nutraukimo nesilaikoma, kalba ir separatistai. Jie, suprantama, viskuo kaltina ukrainiečius. Prisidengdami neva Ukrainos pajėgų vykdomomis provokacijomis, jie pradėjo grąžinti į ankstesnes pozicijas sunkiąją ginkluotę (tai yra tiesioginis Minsko susitarimų pažeidimas). Apie ginkluotės grąžinimą į pozicijas pareiškė „Donecko liaudies respublikos“ vadovas Aleksandras Zacharčenka.
Fiksuojami ir nauji antiteroristinės operacijos pajėgų susirėmimai su separatistų kovotojais. Pavyzdžiui, tuo metu, kai buvo rašomas šis straipsnis, tarptautinio rezonanso sulaukė konflikto zonoje esančios Širokino gyvenvietės apšaudymas.
Atrodo, kad artimiausiu metu teks kalbėti apie naują aktyvų karinio konflikto etapą. Prie tokios situacijos dabar artėjama gana sparčiai.
Karas persikels į Rusiją?
Karinis konfliktas rytų Ukrainoje gali turėti ir netikėtų pasekmių. Nėra paslaptis, kad tiek Krymo aneksija, tiek pseudoseparatizmo proveržis Ukrainos rytuose buvo naudojami Rusijoje aklai patriotinei mobilizacijai, visuomenės suvienijimo aplink Kremlių (tariamos grėsmės vadinamajam „rusų pasauliui“ akivaizdoje) reikmėms. Tačiau tęsiantis konfliktui jo propagandinis potencialas senka.
Gali būti, kad naujas aktyvios konfrontacijos pliūpsnis sugebės kuriam laikui atgaivinti ir mobilizacinį šio konflikto potencialą (tačiau reikia suprasti, kad tai mobilizuoja ne tik Rusijos, bet ir Ukrainos visuomenę, kuri mato ne tariamą, bet realią grėsmę). Kita vertus, konfliktas reikalauja finansinių išteklių, kurių Maskvai pradeda trūkti. Suprantama, Kijevo finansiniai pajėgumai yra menkesni nei Kremliaus, tačiau Ukraina tiesiog negali nuleisti rankų ir pasiduoti, o Maskva, visada deklaravusi nedalyvaujanti šiame konflikte, reikalui esant turi galimybių dairytis atsitraukimo kelių.
Tačiau pasitraukimas iš konflikto rytų Ukrainoje gali nuvilti mobilizuotą Rusijos visuomenę, grąžinti į dėmesio centrą vidines Rusijos problemas. Maskvai to nereikia. Šią problemą provokuojančiame tekste „Rytoj buvo karas“ nagrinėja rusų žurnalistas Olegas Kašinas. Jo teigimu, konfliktas Donbase jau neturi potencialo įaudrinti Rusijos visuomenę, kuriai dabar būtinai reikia karo (nes jis tapo tam tikru narkotiku). Atsižvelgdamas į tai, O. Kašinas prognozuoja naują karą, tačiau jau pačioje Rusijoje, kur taikiniu gali tapti Čečėnija. Daryti tokias prognozes O. Kašinui leidžia neseniai nuskambėję Ramzano Kadyrovo pareiškimai, kad jis leido savo jėgos struktūrų atstovams šaudyti į federalinių (ir kitų regionų) jėgos struktūrų atstovus tuo atveju, jeigu jie vykdo operacijas Čečėnijos teritorijoje be suderinimo su Groznu, t. y. su juo pačiu.
Žinoma, galima diskutuoti, ar Kremlius norės perkelti karą į savo teritoriją vardan politinės mobilizacijos bei kitų galimų tikslų (pavyzdžiui, R. Kadyrovo nustūmimo nuo valdžios ir tikros federalinės kontrolės Čečėnijos teritorijoje atkūrimo). Viena vertus, tokios prognozės skamba gana netikėtai, bet jose įmanoma atrasti ir racionalų grūdą. Tuo atveju bent jau turės užsiėmimo Rusijos piliečiai, kurie kaip samdiniai važiavo į Donbasą ir įgijo ten atitinkamos patirties.
Bet kuriuo atveju čia dėmesio verta O. Kašino mintis, kad Rusijai – jos valdžiai ir visuomenei – reikia karo. Lygiai taip pat karo reikia ir vadinamiesiems separatistams Donbase, nes karas yra jų gyvenimo būdas. Tokioje situacijoje Kijevas irgi neturi kur trauktis. Šis užburtas ratas verčia su nerimu laukti karinės konfrontacijos rytų Ukrainoje paaštrėjimo arba net naujų karštųjų taškų atsiradimo. Nuojauta lyg ir sako, kad tai gali prasidėti pasibaigus pergalės kare prieš Vokietiją 70-mečio iškilmių Maskvoje minėjimui.
