• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Dr. Beverley Chalmers naujausią knygą noriai skaito ne visi, tačiau ji turėtų atsidurti kiekvieno mūsų lentynose.

83

Dr. Beverley Chalmers naujausią knygą noriai skaito ne visi, tačiau ji turėtų atsidurti kiekvieno mūsų lentynose.

REKLAMA

Kiekvienas „Birth, Sex and Abuse: Women‘s Voices Under Nazi Rule“ pavadinto literatūrinio leidinio puslapis pasakoja apie tai, ką teko išgyventi žydėms ir kito tikėjimo moterims, kokie eksperimentai buvo su jomis atliekami. Knygoje atskleidžiama, jog kai kurių sėkmingai pagimdžiusių vokiečių vaikai buvo atiduodami įvaikinimui, kai tuo tarpu iš žydžių mamų rankų jų naujagimiai buvo tiesiog išplėšiami ir nužudomi.

Visa tai buvo dalis nacių plano sukurti vieną itin stiprią rasę. Kol B.Chalmers nenusprendė pradėti rašyti šios knygos, niekas atidžiai netyrinėjo ir nesidomėjo šia Holokausto dalimi.

Daugiau nei dešimtmetį trukę nepaliaujami tyrimai emociškai paveikė ir pačią 65-erių metų Beverley Chalmers, nėštumo ir gimdymo sudėtingose socialinėse, politinėse, ekonominėse ir religinėse aplinkose ekspertę. Ji yra išleidusi knygas, pasakojančias apie rasinės segregacijos paveiktoje Pietų Afrikoje ir buvusioje komunistinėje Sovietų Sąjungoje gimdžiusias moteris, apie moterų genitalijų žalojimą Kanadoje ir itin mediciniškai pažengusiose šalyse vaikų susilaukusias moteris.

REKLAMA
REKLAMA

„Tai labai išsekino, ypač emociškai. Mano vaikai man liepė rašyti apie laimingesnius dalykus, tačiau aš tęsiau tai, ką pradėjau, kadangi šios istorijos turėjo būti išgirstos. Šių moterų patirtys privalėjo būti paviešintos“, - portalui „The Times of Israel“ pasakojo ekspertė.

REKLAMA

Šiai knygai pribrendo laikas

Pietų Afrikos respublikoje gimusi, ilgus metus Otavos universitete dėsčiusi Beverley Chalmers iš viso perskaitė maždaug 600 knygų ir straipsnių, atidžiai išnagrinėjo su Holokaustu ir Antru pasauliniu karu susijusius archyvus, laikomus įvairiose Izraelio institucijose, JAV ir Jungtinėje Karalystėje ieškojo dokumentų ir žmonių, kurie visa tai patyrė.

Ji nenustebo sužinojusi, kad karo laikotarpiu ir iškart jam pasibaigus parašyti memuarai ir dienoraščiai beveik nepasakojo apie tai, ką nacių okupacijos laikais patyrė getuose, stovyklose ir kitur gyvenančios moterys. Be to, šia tema beveik niekas nesidomėjo, nes tais laikais žmonės nenorėjo žinoti apie tai, kokie siaubingi dalykai vyko jų pašonėje, o ir apie seksą ir lytiškumą kalbėti vis dar buvo tabu.

REKLAMA
REKLAMA

„Visą tai išgyvenę nekalbėjo apie seksą, nes jie nenorėjo, kad apie tai, kas jiems nutiko, sužinotų vaikai ir anūkai“, - aiškino B.Chalmers.

Tik 1980-aisiais Holokaustą tiriantys mokslininkai ėmė domėtis moterimis, gyvenusiomis nacių valdymo metais. Daugiausia dėmesio buvo skiriama temoms, susijusioms su moterimis, kurios, po to kai jų vyrai ir tėvai neteko darbo, buvo sulaikyti, nužudyti ar išsiųsti į koncentracijos stovyklas, sugebėjo išlaikyti šeimas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Apie gimdymus buvo kalbama labai mažai, kadangi tuo metu visas dėmesys buvo telkiamas feminizmui ir moterų karjerai“, - tęsė ekspertė.

Visa tai – nacių plano dalis

Beverley Chalmers knyga sudaryti iš dviejų dalių. Pirmoje nagrinėjami moterų nėštumai ir gimdymo patirtys, o antroje kalbama apie seksualumą ir prievartą. Autorė pateikia, kaip buvo elgiamasi tiek su žydų tautybės, tiek su vokietėmis moterimis.

REKLAMA

„Žinojau, kad toks požiūris yra gan retas ir galimai kontroversiškas, tačiau turėjau į tai pažvelgti iš abiejų pusių, kadangi abi jos dalyvavo nacių plane sukurti vieną itin galingą rasę“, - teigė autorė. „Su žiaurumais susidūrė abi pusės, tačiau žydžių moterų patirtys yra gerokai skaudesnės.“

Vos tik atėjus į valdžią 1933-iais metais, jau po pusmečio naciai pradėjo įgyvendinti eugeninę, arba socialinę, sterilizaciją ir eutanaziją. Galiausiai 350 000 – 400 000 vokiečių vyrų ir moterų tapo priverstinės sterilizacijos aukomis. Šiam tikslui įgyvendinti buvo įkurta net 250 specialių centrų. Sterilizacijos priežastimis buvo laikomas nepriklausymas arijų rasei ar fiziniai ir protiniai sutrikimai.

REKLAMA

Be to, vokietėms moterims buvo daromas didelis spaudimas Reichui prigimdyti kuo daugiau tinkamos rasės vaikų. Buvo nusitaikyta į feministinį judėjimą, o moterims buvo liepiama likti namuose ir tapti vaikų gaminimo mašinomis. Arijų rasės vyrai, kurių žmonos negalėjo pastoti, buvo skatinami išsiskirti ir vesti jaunesnes merginas.

Taip pat buvo skatinama užsiimti seksu ne tik su savo sutuoktiniu, o arijų moterims buvo uždrausta darytis abortus. Be to, nacių jaunimas lytiškai aktyvus tapo labai anksti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vienas iš Reicho lyderių Heinrichas Himmleris 1935-aisiais pristatė „Lebensborn“ programą, kuria buvo norima sukurti ypatingą biologinį elitą. Programa teikė finansinę paramą aukštas pareigas Reiche užimančioms šeimoms, nevedusias motinas leisdavo motinystės atostogų, kai kuriais atvejais nėščios moterys buvo apgyvendinamos specialiuose „Lebensborn“ namuose, kartais iš nepatenkinamų vokiečių šeimų „teisiškai“ buvo pagrobiami vaikai ir atiduoti arijų rasės tėvams.

REKLAMA

Vokietės ir nacių valdomose teritorijose gyvenančios moterys buvo verčiamos užsiimti prostitucija ir tarnauti vokiečių kariams ar darbuotojams iš užsienio. Koncentracijos stovyklose netgi buvo įkurti viešnamiai, į kuriuos moteris atrinkdavo tiesiog iš ten gyvenančių.

Nėra aišku ar tokiuose viešnamiuose buvo „įdarbinamos“ žydų kilmės moterys, kadangi naciai norėjo sukurti vieną rasę, tačiau kai kurie istorikai teigia, jog žydės prostitucija buvo priverstos užsiimti karinėse, užsienio darbuotojų ir kitose vokiečių stovyklose.

REKLAMA

Tai, ką teko patirti, įsivaizduoti sunku

B.Chalmers detaliai pasakoja, ką žydų kilmės moterims teko patirti getuose, slaptose, koncentracijos ir darbo stovyklose. Joms buvo draudžiama pastoti, kitaip jos bus nužudytos. Dažniausiai nėščioms žydėms, nepaisant nėštumo laikotarpio, sanitarinių sąlygų ir grėsmės gyvybei, būdavo atliekami abortai.

 

Koncentracijos stovyklose – kraupūs archyvai: viešnamiuose moteris paversdavo prostitutėmisSavo knygoje Beverley Chalmers cituoja žydę gydytoją Gisella Perl, dirbusią Aušvico koncentracijos stovykloje ir, kad moterims negrėstų mirtis, atlikusią abortus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Iš pradžių tai pagreitindavau įprastą laikotarpį kūdikius išnešiojusių moterų gimdymus. Praplėšdavau membraną ir dažniausiai po vienos ar dviejų dienų be jokio pagalbinio įsikišimo vaikelis gimdavo. Arba pirštais praplėsdavau gimdymo kanalą, pakeisdavau embriono padėtį ir jis gimdavo... Po to greitai sutvarstydavau moterį ir ji vėl grįždavo prie darbo. Kai tik galėdavau, leisdavau jai pabūti ligoninėje, kuri tokios tikrai nepriminė... Moterims gimdymus sukeldavau aštuntą, septintą, šeštą ir penktą mėnesiais, tai darydavau paskubomis, visuomet su savo pirštais, tamsoje ir labai prastomis sąlygomis... Stebuklas, tačiau kiekviena moteris sėkmingai pasveikdavo ir vėl galėdavo dirbti, o tai, bent jau kuriam laikui, išgelbėdavo jai gyvybę.“

REKLAMA

Visos nėščios moterys ir kūdikių bei jaunų vaikų mamos, vos tik atvykus į koncentracijos stovyklą kartu su vaikais buvo siunčiamos į dujų kameras.

Štai kaip šį sprendimą grindė sadistas Dr. Josefas Mengele: „Gimus žydui arba į stovyklą atvykus moteriai su vaiku, nežinau, ką su tuo vaiku reikia daryti. Negaliu paleisti jo į laisvę, kadangi aplink nebegyvena jokie žydai. Negaliu jam leisti pasilikti stovykloje, kadangi ten nėra vietos ir priemonių, leidžiančių jam tinkamai vystytis. Leisti vieną vaiką į dujų kamerą būtų nehumaniška, kadangi mama negalės stebėti savo vaiko mirties. Štai kodėl į dujų kameras siunčiu mamą su vaiku.“

REKLAMA

Bandymų triušiais buvo žmonės

J.Mengele ir kiti nacių gydytojai koncentracijos stovyklose su jose gyvenančiais žmonėmis atlikdavo įvairius medicininius eksperimentus. Daugelis jų buvo susiję su masinės sterilizacijos būdų gerinimu. Žydų kilmės moterys ir vyrai buvo kankinami vaistais, radiacija ir chemikalais. Gydytojai, norėję ištirti tam tikrų medžiagų poveikį žmogaus organizmui, darydavo skrodimus. Nenuostabu, kad tokie bandymai dažnai baigdavosi mirtimi.

REKLAMA
REKLAMA

B.Chalmers savo knygoje cituoja Aliza Barouch, kuri teigė, jog Aušvico koncentracijos stovykloje jai buvo atliekama sterilizacija. Aliza net 3 kartus po 20 minučių stovėjo prie 2 skirtingų rentgeno aparatų. Ji neteko plaukų, jos oda tapo juoda, o išmatose nuolatos buvo kraujo. Žydų stovyklos gydytojui buvo įsakyta Alizai atlikti ovariektomija – reprodukcijos nutraukimą.

Gydytojas pašalino tik vieną kiaušidę ir dalį moters gimdos, dėl ko Aliza susilaukė dviejų vaikų. Tiesa, moteris pagimdė dar keturis vaikus, tačiau visi jie mirė po atėjimo į pasaulį praėjus kelioms dienoms. Kai naciai sužinojo, jog gydytojas bandė apsaugoti moteris, jis buvo išsiųstas į dujų kamerą.

Pasak kankinimus ištvėrusios moters, pilvo srityje esančios siūlės nesugebėjo sulaikyti odos, kadangi pastaroji buvo stipriai pažeista radiacijos. Jai prasidėjo infekcija, tačiau gydytojai ant žaizdos tesugebėjo uždėti popieriaus, o pačią žaizdą susegti žiogeliu.

„Net 11 mėnesių Aliza kentė neapsakomą skausmą, ją kankino aukšta temperatūra. Ji nežinojo, ką gydytojai su ja darė“, - knygoje rašė B.Chalmers.

Kitose knygos dalyse pasakojama apie išžaginimus ir kitus žiaurumus, pateikiami ryškūs jų aprašymai. Vienas tokių – ištrauka iš slapto žydų laikraščio. Jame rašoma, kaip 1941-ųjų metų spalį, iš savo butų Lvove, ukrainiečių padedamos, buvo ištemptos žydės. Kai kurioms jų vidurį gatvės buvo nupjautos krūtys, kai kurios buvo prievartaujamos, kai kurioms buvo atlikti abu dalykai.

REKLAMA

Negalime sakyti, kad apie tai skaityti nenorime

Ši Beverley Chalmers knyga kupina žiaurių ir supykinančių pavyzdžių. Ši knyga tikrai nėra lengvai perskaitoma.

„Mes turime pagerbti moteris, kurios visa tai ištvėrė ir turėjo drąsos pasidalinti savo išgyvenimais. Mes joms skolingi, todėl neturime teisės sakyti, kad apie tai skaityti nenorime“, - teigė knygos autorė.

Ši knyga pelnė keletą apdovanojimų. Beverley Chalmers tuo be galo džiaugiasi, tačiau labiausiai moteris didžiuojasi reakcija, kurios sulaukė iš Holokaustą išgyvenusios senolės.

„Viename renginyje prie manęs priėjo moteris ir parodė ant rankos ištatuiruotą skaičių. Ji pasakė: „Dabar galiu ramiai numirti. Mano istorija papasakota“, - dalinosi B.Chalmers.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų