Šiuolaikinis vokiečių kompozitorius Berndas Franke ir žinoma lietuvių muzikos kūrėja Onutė Narbutaitė Kompozitorių sąjungos salėje žiūrovus sukvietė į turiningа pokalbį-koncertą.
Muzika dėl galimybės keliauti
Vakar Kompozitorių sаjungos salėje vykęs dviejų menininkų bendras renginys – tai „Vokietijos kultūros pavasario“, organizuojamo Vokietijos ambasados ir truksiančio iki birželio, dalis.
Po abiejų kompozitorių pokalbio (vakarą vedė Mindaugas Urbaitis) apie jų darbą, dabartines meno tendencijas ir įtaką jų kūrybai, Čiurlionio kvartetas drauge su solistais Asta Kriščiūnaite (sopranas) ir Roku Zubovu (fortepijonas) atliko abiejų kompozitorių kūrinius.
B. Franke pasakojo labai mėgstantis keliauti, todėl, gavęs kvietimą atvykti į Lietuvą, nedvejodamas sutiko. Keletą mėnesių per metus visuomet praleidžiantis kelionėse kompozitorius neslėpė, kad viena iš priežasčių, kodėl kitados pasirinko būtent šiа profesijа, ir buvo galimybė nepaleisti iš rankų lagaminų.
„Tačiau aš keliauju tik keletą mėnesių per metus! Dešimt mėnesių esu namuose“, – nusijuokė B. Franke, paklaustas, ar nenorėtų bent šiokio tokio pastovumo. Menininkas tvirtino niekuomet neatsisakęs namų, ir nors jų vietа taip pat kartkartėmis vis dėlto tenka pakeisti, jau kurį laiką B. Franke gyvena Vokietijoje, Leipcige.
Traukia Rytai
Nors kompozitorius sakė išties pamėgęs Lietuvą ir jos žmones, vis dėlto didžiausią aistrą visuomet jautęs Rytams. Ilgą laiką gana santūriai kalbėjęs B. Franke, prabilęs apie keliones, tiesiog ėmė kibirkščiuoti energijа. „Keliaudamas jaučiuosi laisvas ir nepriklausomas. Niekada nežinau, kas nutiks. Taip, tada jaučiuosi tikrai laisvas“, – pakartojo menininkas.
Beje, nors didžiosiomis savo aistromis menininkas įvardija literatūrą ir architektūrą, jis pabrėžė, kad į tolimuosius Azijos kraštus ir į pietinius žemynus, į Indiją jį traukia tikrai ne įspūdingi statiniai. Kultūrinės tradicijos yra tie dalykai, kuriuos kompozitoriui visada įdomu tyrinėti. Kitokie žmonės ir kitoks bendravimas kelionėms suteikia spalvų, o pačiam gyvenimui – tokio žavesio, kurio daugiau niekas nepajėgus suteikti.
„Pavyzdžiui, Indija. Ten aš turiu kitaip žiūrėti į moterį, neįmanoma elgtis taip, kaip esu įpratęs. Jos yra labai drovios. Jei ten aš štai taip imčiau ir pažvelgčiau jai į akis, tai reikštų, kad noriu ją vesti“, – rimtai kalbėjo B. Franke, priminęs, kad panašiai yra ir musulmoniškuose kraštuose, kur negalima liesti moterų ar vyrų viršugalvių, o maisto jokiu būdu negalima palytėti kaire ranka, nes ji esа nešvari.
Ne mažiau nei žmonės svetimuose kraštuose kompozitorių žavi maistas. Ir geras vynas. „Vynas – vienas iš mano pomėgių, – nusikvatojo B. Franke. – Jei rimtai, iš tikrųjų nė pats nežinau, kas ten taip mane traukia. Tiesiog jaučiu, kad su tomis kultūromis turiu labai daug bendro“.
Kultūros padeda pažinti save
„Italija yra Italija. Norvegija yra tik Norvegija. O Indija – tai neaprėpiama daugybė kontrastų ir skirtingų dalykų, net kalbų. Tarkime, vidurinė Indija yra didžiulis kultūros proveržis. Taip pat Azija. Kai niekur nekeliauji ir tiesiog sėdi savo namuose, dažnai tiesiog nesupranti, kas esi. O menininkui tai labai svarbu“, – dėstė B. Franke.
„Skirtingi kultūrų simboliai. Gamta. Vandens čiurlenimas. Kitiems kompozitoriams tai galbūt nuobodu, bet man tai teikia įkvėpimo. Tai kaip mano muzika – tiesiog leidžiu jai plaukti. Jausmai kartais nėra konstruktyvūs ir logiški. Tai transformacija. Kai jauti savo ir kitų kultūrų mišinį, labai daug sužinai apie save patį“, – pasakojo B. Franke.
„Esu kūrėjas, ne atlikėjas“
B. Franke yra sukūręs daugybę kūrinių orkestrams, jie išgarsėjo ne tik Vokietijoje, bet ir kitur. Vieni reikšmingiausių kompozitoriaus darbų yra ir dviejų operų sukūrimas – tai „Vagis Motka“ bei „Gyventi ir leisti gyventi“.
„Man labai svarbus yra dainavimas. Kalbu ir apie muzikos instrumentų garsus. Kaip kompozitorius, viduje aš pats visuomet dainuoju. Įsivaizduoju balsą, fleitos ar violončelės. Arba regiu baroko scenas. Atliekamas Bacho, Hendelio ar Vivaldi arijas. Man tai labai svarbu. Instrumentų dainavimas perteikia tokius jausmus, kurie patys savaime leidžia kompozitoriui sukurti atskirą liniją“, – kalbėjo B. Franke.
Menininkas neslėpė turintis daug svajonių, bet tvirtai tiki, kad jei jas išduotų, jos tiesiog nebeišsipildytų. Tačiau kalbėjo tikrai nenorintis pats užlipti ant scenos ir sudainuoti bent mažytį savo kurtą kūrinį. „Esu kūrėjas, ne atlikėjas. Turiu susitelkti ir daryti tai, ką iš tikrųjų galiu“, – įsitikinęs B. Franke.
