„Kiek bedarbių užsiregistravę, o dar niekas badu nemirė. Vadinasi, turi iš ko gyventi!" Šios palyginti neseniai paleistos reto ciniškumo frazės autoriaus galima ir neprisiminti, bet nekyla abejonių, jog tai žmogus, kaip sakoma, artimas imperatoriui. Tikrai ne koks paprastas žmogelis ar smulkios įmonės savininkėlis.
Lopyti valstybės biudžeto skyles yra gausybė būdų, jais naudojamasi, bet visada buvo ir bus lengviausia ir paprasčiausia ką nors naudinga pasiglemžti iš mažiausių. Lietuvoje lengviausia tai pagrįsti, paanalizavus bent mažą, tačiau svarią mokesčių sistemos dalelę. Turiu omeny mokesčius automobilių degalams, kuriuos netrukus čia panarstysime, juolab kad panašią “sistemą" nebūtų sunku atpažinti ir pasižvalgius į kitas apmokestinamas gyvenimo sritis.
Prisilietimas prie kainodaros
Kainodara –nelengva sritis, nekrimtus specialių mokslų. Tačiau ir ne tokia, kad, apeinant komercines subtilybes, bet pasitelkus gerai žinomus dalykus, nebūtų galima bent apytikriai iššifruoti, pavyzdžiui, benzino ir dyzelino kainos. Juk žinome, kad automobilių kuro kaina, kurią mokame degalinėse, susideda iš labai konkrečių dalių: bazinės didmeninės kainos, akcizo mokesčio, degalinės antkainio ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Kad būtų lengviau nustatyti degalų kainos priklausomybę nuo mokesčių dydžio, pasirinkome nerealų atvejį –visada stabilią bazinę didmeninę kainą (1000 Lt/l). Kad nebūtų painiavos, neįskaičiavome 3 proc. biologinių priedų, kurių privalu įmaišyti į benziną ir dyzeliną. Bet tai bent kol kas esmės nekeičia. Visa kita –čia pateikiamose lentelėje ir diagramose.
Bendrą išvadą paneigti sunku –mokėdami už automobilių degalus, apie pusę pinigėlių suberiame tiesiai į valstybės kišenę. Panašiai, beje, yra visoje Europos Sąjungoje, bet Lietuvoje, kaip netrukus įsitikinsime, –ypač.
Kietesni už Europą
Savi, ypač smulkūs, vartotojai mūsų mokesčių rinkėjams mieliausi ir arčiausiai kūno. Mat nei fiziniams asmenims, nei įmonėms, kurių apyvarta nesiekia 100 tūkst. Lt per metus, negrąžinamas sumokėtas PVM. Vien dėl to stambieji vartotojai, t.y. stiprios įmonės, už degalus moka 21 proc. pigiau –rugsėjo 8 d. įsipylęs 100 litrų dyzelino arba benzino, vairuotojas savo darbdaviui sutaupė atitinkamai 282 Lt arba 321,5 Lt, t.y. tiek, kiek sumokėjęs paprastas žmogus galėtų nusipirkti 78 litrus dyzelino arba 69 litrus benzino.
Jei būtų tik tiek... Bet esama ir daugiau neteisybės. Mat dyzelinas laikomas įmonių transporto kuru, o benzinu važinėja daugiausia paprasti žmonės. Greičiausiai ne dėl to, kad labai rūpėtų tausoti gamtą, Vyriausybė su Finansų ministerija priešaky dar nuo 2009 m. sausio benzinui nustatė 1500 Lt akcizą 1000-iui litrų. Europos Sąjungoje dar galioja 1116 Lt akcizas (beveik 40 ct/l mažesnis), o nuo kitų metų sausio –1240 Lt (26 ct/l mažesnis). Iš pradžių kiek nuskriaudusi vežėjus, nustatydama 1140 Lt akcizą dyzelinui (Europoje – 947 Lt), vėliau Vyriausybė nusileido lobistams, sumažindama mokestį iki europinio lygio ir, atrodo, su Europa judės toliau. Paprasti žmonės ir smulkios įmonės tokių lobistinių pajėgų neturi, todėl, atstatę visiems žaibams kaktas ir dosniai žerdami nacionalinę valiutą į skylėtą valstybės piniginę, iki pat 2013-ųjų, o gal ir ilgiau žengs visos Europos priešaky.
Esama ir kitokio smulkiųjų vartotojų diskriminacijos paaiškinimo, kuris, tiesa, valstybei garbės irgi nedaro. Mat Lietuvoje nėra naftos produktų kontrabandos, o yra tik nelegali prekyba. Juk iš trečiųjų šalių leidžiama įsivežti iki 1000 litrų degalų (tiek gali tilpti į kai kurių vilkikų bakus), o benziną naudojančių lengvųjų automobilių talpos yra 10 –20 kartų mažesnės. Kaip yra užsiminusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, lengvuoju automobiliu važiuoti į užsienį specialiai dėl pigesnio benzino komerciškai neapsimoka, todėl nėra reikalo ir akcizo mažinti.
Luko Vosyliaus, Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos prezidento, teigimu, asociacijos nariai stengiasi įrodyti, jog būtų racionaliausia Lietuvoje automobilių degalams nustatyti ne didesnius mokesčius, negu yra nustatę kaimynai, ypač latviai ir lenkai. Bet “karavanas" eina.
Čia tektų užsistoti Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos savininkus ir degalinių operatorius, kuriems kaip iešmininkams sumetamos visos būtos ir nebūtos nuodėmės. „Respublikos" duomenimis, didmenininkai degalams yra nustatę iki 1 proc. dydžio antkainį, o mažmenininkai –8-9 proc., kas, turint omeny transportavimo išlaidas, darbuotojų atlyginimus, turto išlaikymo sąnaudas ir privalomus mokėti verslo mokesčius, nėra daug, juolab kai kartais dar tenka padalyvauti viename kitame kainų mūšyje, kai antkainis, vartotojų džiaugsmui, visiškai priartėja prie nulio.
Gamta ir mes
L.Vosyliaus nuomone, kažin ar derėjo Vyriausybei vienai pirmųjų ES žengti dar vieną žingsnį –privalomai įmaišyti į benziną ir dyzeliną biokuro. „Respublika" (spalio 2 d., Nr. 225) jau rašė apie abejotiną biopriedų naudą neparuoštiems juos naudoti automobilių varikliams. Gamtai gal ir daroma 3-5 proc. mažesnė žala, nors tai dar irgi reikėtų įrodyti, nes niekas nėra įvertinęs biopriedų ardomo aliuminio poveikio. Bėda ta, kad ir vėl nusitaikyta į paprastų vartotojų kišenes: iš pradžių nusprendus įmaišomiems bioetanoliui ir biodyzelinui taikyti lengvatas, vėliau, jau nuo 2010 m. rugsėjo, –jų atsisakyti. Finansų ministerijos pozicija nėra originali, bet logiška: jeigu maišyti į naftos produktus biokurą yra prievolė, tai apie kokią lengvatą galima kalbėti?
Kazimieras ŠLIUŽAS