Muzikantas atsargiai padėjo instrumentą šalia kojų, kostelėjo ir prabilo:
- Žmonės gerieji. Šiandien mano dukra paklausė – "tėti, ar ant mūsų kalėdinio stalo bus daug skanumynų?". Aš jai atsakiau – "nežinau, brangioji. Jei pavyks parduoti kelias kompaktines plokšteles, tai tikrai bus ir saldumynų, ir gerų dovanų".
Muzikantas mostelėjo ranka, parodydamas, kur guli kompaktai, ir žvaliai užbaigė savo raudą:
- Mielieji, nedarykite iš manęs melagio, ir nusipirkite mūsų ansamblio įrašus. Mes jau išleidome dvi plokšteles, kiekviena kainuoja 10 svarų. Šauni klubo barmenė, jei norėsit, suteiks galimybe jų pasiklausyti.
Aš, šiek tiek priblokštas, apsidairiau. Apie savo mažametę dukrą rypavo žilaplaukis barzdyla, kažkokio muzikos koledžo profesorius, subūręs iš studentų ir dėstytojų violončelininkų grupę, grojančią standartinį džiazą. O veiksmas vyko demokratiškame "Vortex" džiazo klube šiaurės Londone. Sutrikęs buvau aš vienas – publika profesoriaus kalbą sutiko kikenimu, plojimais ir geranorišku švilpimu.
Po koncerto specialiai luktelėjau – nupirko šešias plokšteles.
Vėliau aš nebesistebėjau. Salos kultūrininkai savo produkcija prekiauja įžūliai ir energingai. Tos produkcijos gamina daug, tad pasiūlos niekuomet netrūksta, ir jie, iš patirties žinodami makroekonominį pasiūlos elastingumą (pasiūlos kiekio jautrumas kainų pokyčiams), į rinkos mūšio lauką meta agresyvią, tikslinę, nišinę kainodarą.
Londone nėra parodos be jai skirtos parduotuvės. Jose – specializuotas universumas. Išėjau iš ekspozicijos apie Henriką VIII ir štai - šokoladukų rinkinys su karaliumi ir visomis jo šešiomis (dėkui komentatoriui, privertusiam mane tiksliai suskaičiuoti karaliaus žmonas. Prieš ištaisant buvau parašęs, kad jų buvo aštuonios - E.P.) žmonomis. Apžiūrėjau Mokslo muziejuje radijo raidai skirtą stendą – galiu nusipirkti 30-ų metų aparato repliką iš bakelito už 100 svarų. Per brangu? Tuomet galiu imti trintuką su to paties radijo iliustracija už vieną svarą. Ką su juo trinsiu? Paskutinį kartą pieštuką rankose laikiau prieš ketvirtį amžiaus. Ir juk suprantu – tai impuslo prekės, kuriomis rinkodarininkai mane mausto lyg Pavlovo šunį. Bet aš nepasiduodu. Britai seno raugo pirkliai. Jiems ką nors parduoti taip pat smagu, kaip ir pirkti. Lygiai kaip ir olandams, vokiečiams ir kokiems prancūzams. O aš svarstau apie funkcionalumą, naudą, vertę ir kainą. Ir neperku. Be to, manęs neįpratino pirkti renginių ir reginių daikčiukus. Mūsiškiai tokios prekybos nemėgo ir nemėgsta. Specializuotų parduotuvių neturi nei viena kultūros organizacija, galinti tokias turėti. Jokių plokštelių Filharmonijoje ar Liudo Truikio scenografijos mikro modeliukų Operoje. Nėra plakatų su aktoriais, spektaklių įrašų ar auksaveidžių raganų kopijų Teatre. Katedros lobyno kopijų Muziejuje irgi nėra. Nėra saldainių dėžės su Kanuto Rusceko "Pjovėja" (tokią galima nusipirkti visur, išskyrus ten, kur saugomas dėžės viršelio originalas) ir turbūt nebus druskos pakelių (autorizuotų) iš Deimanto Narkevičiaus batų Galerijoje. Tik Televizijoje galima nusipirkti beveik viską - filmus, plokšteles, lietsargius. Bet galimi pirkėjai nenueina iki Konarskio gatvės. Ir veltui gerai padarytuose kultūriniuose tinklapiuose ieškočiau mygtuko "parduotuvė". Juos yra tik rimti dalykai – parodos, repertuarai, seminarai, paskaitos, leidiniai.
Britai, be abejo, nėra kultūrinės prekybos klounai ir kiekvienas jų suorganizuotas renginys meta platų edukacinį tinklą, bet net ir tuomet jie stengiasi sugauti keisčiausias temines žuvis. Didžiulė Le Corbusier paroda vyko Londono Barbicano meno centro galerijoje. Tas meno centras įkurtas Barbicano gyvenamųjų namų, pastatytų subombarduotoje teritorijoje 1969 metais, kaimynystėje. Dabar jie atrodo kaip Le Corbusier "Housing Unit" idėjos, sovietinių fantastikos romanų su ateities Saulės miestais ir klasikinių, tik pagerintų Lazdynų, mišinys. Šalia šveicarų-prancūzų architekto parodos kasdien vyko daugybė įvairiausio žanro paskaitų, bet buvo ir edukacinės vaikštynės – už 4 svarus sudalyvauti ekskursijoje po Barbicano rajoną su užėjimu į butus. Kai kuriuose iš jų net sienų apmušalai liko nepasikeitę nuo 1969 metų. Į šias ekskursijas bilietus reikėjo rezervuoti prieš kelias savaites – suveikė realybės sumuziejinimo dėsnis – pasirodo, daugybei žmonių smalsu pažiūrėti, kaip atrodo reali "gyvoji istorija". Aš irgi pakeičiau principus – kai galerijos internetinėje parduotuvėje pamačiau nediduką blokinio namo fajansinį modelį, nusprendžiau jį pirkti. Na, visiškai identiškas pirmosioms Žirmūnų "chruščiovkėms". Brangokas, 30 svarų už paspalvintą kubą, bet žinojau žmogų, kuriam tas modelis būtų labai patikęs. Kai galų gale patekau į tikrą galerijos parduotuvę, radau viską – Le Corbusier lempas, fotelius, jo sukurtų spalvų paletes, retrospektyvinius albumus. "Chruščiovkės" modeliuko nebuvo. Išpirko.
Kai šiek tiek susikrimtęs sliūkinėjau po parduotuvę, niūriai minkydamas mane persekiojantį trintuką, papuoštą Le Corbusier parašu, supratau, kad Vilniuje yra puiki vieta tokiai parduotuvei. Vieta, tobula ir parduotuvei, ir muziejui.
Mano improvizacinis planas buvo toks. Kur nors netoli istorinio Vilniaus centro – geriausiai tiktų Šeimyniškių gatvė (turistams tereikės pereiti Mindaugo tiltą) - nupirkti vieną sovietinio blokinio namo aukštą. Pirmame aukšte įrengti administracines patalpas, parduotuvę, kavos bariuką ir tualetus – galima išnaudoti ir rūsius, juk jie visi pirkėjui atiteks kaip nemokamas priedas. Likuosiuose keturiuose aukštuose įrengti ekspozicijas. Iš viso - 12 butų. Ir 12-a sovietinės antropologijos pjūvių. Ruso darbininko butas su kilimu ant sienos, inteligentiškos švelniai disidentaujančios šeimos su savadarbėm knygų lentynom, L. Šepkaus skulptūrėle ir nespalvotu televizoriumi butas. Jame būtų ir maištaujančio paauglio kambarys – su magnetofonu "Daina", patefonu "Akord", ir turguje už penkis rublius pirktu "Boney M" plakatu. Dar muziejuje turėtų būti gydytojo, į Izraelį besiruošiančios išvažiuoti šeimos, techninės inteligentijos, prekybininko, pensininko, partinio veikėjo, prekybininko, bohemos atstovo – aktoriaus, rašytojo ar dailininko, sportininko - butai. Du likusius reikia "išnuomoti" – azerbaidžianiečiams, prekiaujantiesm mandarinais Kolūkiečių turguje ir trims V. Kapsuko universiteto studentams.
Interjerus tektų atkurti tiksliai – partinio veikėjo tualete klozetas, be abejo, turėtų būti čekiškas, paauglio kambaryje mėtytis "Wrangler" džinsai, o visur stovintys televizoriai rodytų tą pačią programą – tik vienuose butuose spalvotai, kituose – ne. Šaldytuvuose – to laiko maisto prekių modeliai, inžinieriaus bute – sekcija su krikštolo taurėmis, tautiniais rūbais aprengta lėlė ir "Drąsiųjų kelių" bei "Zenito" knygų serijų komplektais. Verta net išpirkti dalį stovėjimo aikštelės ir eksponuoti automobilius. Sukurti vaško skulptūras ir surežisuoti sceneles – proletaras gurkšnoja degtinę, žmona verda barčius. Paleisti kvapus. Parašyti išsamius paaiškinimus prie kiekvieno daikto. Greitosiomis suskaičiavau, kiek viskas kainuotų: Vienas laiptinės aukštas – 432 000 litų, penki aukštai – 2 160 000. Antra tiek kainuotų įranga ir eksponatai. Administravimas – 5 žmonės po 3000 lt per mėnesį iki mokesčių – 180 000 Lt per metus. Komunaliniai mokesčiai (reikėtų optimizuoti šildymą) – 36 000 Lt per metus. Pradinė fiksuota investicija - 4 500 000 milijonų litų ir po 213 000 palaikymui kasmet. Jei kasdien ateitų bent po 300 žmonių ir sumokėtų po 10 litų – o į tokį šaunų muziejų ateis daugiau – už bilietus per metus galima surinkti apie milijoną, dar pusę milijono duotų parduotuvė. Šeštais darbo metais investicijos atsipirktų, septintais investuotojai gautų po milijoną pelno kasmet.
Hm. Padarykit tokį daiktą kas nors? Ir mane pakvieskit – aš galiu suorganizuoti suvenyrinių trintukų tiekimą.
