Ar mes tai galime vadinti finansų krize, kai įvairių šalių vadovai viešai pristato ekonomikos skatinimo bei gaivinimo planus, tačiau kurie nesuteikia laukto optimizmo? Skiria milžiniškas lėšas, kurios teoriškai turėtų išjudinti sąstingio apimtą tarptautinę ekonomiką, tačiau tai neduoda to efekto, kurio buvo laukta?
JAV paskelbė apie rekordinį, siekianti beveik trilijoną dolerių ekonomikos gaivinimo planą, Europos Sąjunga (ES) pristatė savo 200 mlrd. eurų vertės planą. Papildomai kiekviena ES valstybė narė ruošia atskirus planus.
Lietuva paskelbė apie beveik 6 mlrd. vertės skatinimo planą. Apie panašius planus skelbė Rusija, Kinija, Japonija ir kitos šalys.
Paradoksalu, tačiau šios naujienos, kurios turėjo apraminti investuotojus ir išjudinti verslo pasaulį iš sąstingio, nepadarė to efekto, kokio buvo tikėtasi.
Tarptautinės fondų rinkos vietoj to, kad kiltų aukštyn, dar labiau nukrito. Bankai su įtarimu žiūri vienas į kitą, o verslininkai linkę pataupyti likusius pinigus dar juodesnei dienai nei ši. Dėl to, skaudžiausiai nukentėjo eiliniai žmonės, kurių atlyginimai sumažėjo, o dalis neteko darbo vietų.
Sakyčiau, kad pasaulį apėmė ne finansų, o pasitikėjimo krizė, kai nepaisant duodamų garantijų, jomis vis tiek bijoma tikėti.
Ir šis nepasitikėjimas yra apėmęs ne tik verslo atstovus, tačiau ir pačias valstybes. Ir jei jau valstybių vadovai pradeda nepasitikėti vienas kitu, ar galima viltis, kad investuotojai patikės vyriausybių duodamomis garantijomis?
Šį sekmadienį Briuselyje renkasi ES šalių vadovai į neeilinę Europos Vadovų Tarybą (EVT). Vyriausybių vadovai tarsis, kaip ES galėtų koordinuoti savo veiksmus sprendžiant finansinės krizės klausimus.
Tačiau ironizuojant galima pasakyti paprasčiau, šį savaitgalį ES šalių vadovai nagrinės Čekijos skundą dėl viešų Prancūzijos prezidento pasisakymų.
Šios šalies prezidentas Nicolas Sarkozy viešai prabilo apie būtinybę ginti nacionalinę pramonę, suprask, reikia namo sugrąžinti visas užsienyje išsibarsčiusias įmones. Arba, kitaip tariant, užsiimti protekcionizmu.
Apimtas patriotinių jausmų, Sarkozy užsiminė ne tik apie Kinijoje ar Indijoje esančias gamyklas, tačiau ir apie Čekijoje, Slovakijoje ir kitose ES šalyse veikiančias prancūziškas įmones.
Šiuo metu dalis ES šalių, Europos Komisija baiminamasi, kad kai kurios valstybės narės, kovoje su krize, bandys apsaugoti nacionalines ekonomikas ir kurti tam tikrus barjerus kitoms narėms. Kas gali pakenkti ES vidaus rinkos funkcionavimui.
Neigiamos reakcijos iš Centrinės ir Rytų Europos ilgai laukti nereikėjo. Čekija šaukia vadovų tarybą, o Slovėnijos premjeras pagrasino, kad jei Prancūzija įgyvendins savo planus, „išsiųs namo“ Prancūzijos dujų įmonę, kuri veikia Slovėnijoje.
Manau, šioje vietoje, radikaliausiai nusiteikę Vilniaus miesto gyventojai, apimti ne ką mažiau patriotiškų jausmų, su mielu noru pasiūlytų „namo išsiųsti“ ir Vilniaus šilumos tinklus valdančią Prancūzijos įmonę - „Dalkiją“.
Praėjusį sekmadienį Vokietijoje įvyko dar vienas įdomus susibūrimas. Į Berlyną suvažiavo didžiosios ES šalys, kurios oficialiai rengėsi balandžio mėnesio G20 susitikimui ir derino bendrą ES poziciją.
Atrodytų nieko čia neįprasta, jei ne tai, kad ES poziciją derino tik 8 iš 27 ES šalių. Kitų šalių atstovai nebuvo pakviesti. Tokia keista atranka sukėlė nemažai klausimų Suomijos, Švedijos, Portugalijos, Lenkijos ir Belgijos diplomatams.
„Kalbant apie susitikimą Berlyne, man kyla klausimas, kaip jame atstovaujama Europa, jos interesai ir kas tai daro,“ – sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas.
Suomijos užsienio reikalų ministras Aleksandras Stubbas taip įvertino šį susitikimą: „Turiu pripažinti, kad mane neramina ES institucinis chaosas. Per visą ES istoriją dar nebuvo tiek įvairių, uždarų grupuočių“.
Nuo jo neatsiliko ir Švedijos kolega Karlas Bildtas, kuris pareiškė, kad „nesupranta kokiu tikslu buvo rengiamas Berlyno susitikimas. Ši painiava ne tik kenkia mažoms ES šalims, Europos Komisijai, bet ir visai Europos Tarybai“.
Su tuo galima tik sutikti, nes būtent Europos Taryboje ir yra derinama bendra ES pozicija visais klausimais, kurioje dalyvauja visos valstybės narės, o ne dalis jų.
Tai, kad nepasitikėjimas tarp ES šalių gilėja, rodo ir nesėkmingi Bendrųjų reikalų ir išorinių santykių tarybos susitikimo rezultatai, kai ES šalys nesugebėjo susitarti, kokiems projektams skirti ES milijardus.
Ir jei valstybės narės nesusitars, Lietuva gali netekti 175 mln. eurų Švedijos ir Baltijos šalių elektros jungčių projektams įgyvendinti, o Baltijos regiono energetikos sistema ir toliau nebūtų integruotą į ES energetikos rinką.
Atrodo, kad ES naujokės nelinkusios taikytis su tokiais ES senbuvių sprendimais ir rengia nuosavą Centrinės ir Rytų Europos šalių mini vadovų susitikimą, kuriame bandys suderinti bendrą poziciją prieš prasidedant EVT.
Tačiau ar tai tik dar labiau nepagilins vidinio susiskaidymo? Rodos, ES valstybės narės vietoj to, kad siektų bendrų sprendimų iš susidariusios padėties, vis labiau trokšta susiskaidyti į atskirus blokus.
Ir tai vyksta ne tik finansinės krizės metu, bet ir artėjant rinkimams į Europos Parlamentą, perrenkant Europos Komisiją, Čekijoje vykstant parlamento svarstymams dėl Lisabonos sutarties ir Airijai besirengiant antrajam referendumui.
O tai gali dar labiau pakirsti pasitikėjimą pačia ES kūrimo idėja. Vargu ar eilinius Europos rinkėjus sužavės tokios rietenos. Ir ar jie sutiks dalyvauti busimuose rinkimuose. O tai, vėlgi, nenaudinga pačiai ES, kuri siekia pritraukti kuo daugiau rinkėjų.
Galiausiai, jei valstybės narės nepradės pasitikėti viena kita, ES šūkiu galės tapti ne „Suvienijusi įvairovę“, o „Susiskaldžiusi įvairovė“.
Germanas Kavalskis
