Nežinia, kas tai lėmė – pažadėtieji milijonai ar tiesiog noras prasibrauti į Europos čempionato ketvirtfinalį – bet Rusijos rinktinė amžiams nutildė visus kritikus ir įrodė, kad ji ne tik moka žaisti futbolą, bet ir sugeba tai daryti įspūdingai.
Taktiniai pokyčiai
Olandas Guusas Hiddinkas nusprendė surizikuoti ir sulaužyti nerašytą futbolo taisyklę, skelbiančią, kad laimėjusios komandos sudėtis nėra keičiama. Tiesa, nuo pergalingai pasibaigusio mačo su Graikija rusų rinktinės sudėtyje įvyko tik viena permaina – vietoj saugo Dmitrijaus Torbinskio į aikštę buvo išleistas Sankt Peterburgo „Zenit“ klubo lyderis Andrejus Aršavinas, dėl diskvalifikacijos turėjęs praleisti pirmuosius du šių Europos pirmenybių mačus. Ir nors nominaliai Rusija žaidė tik su vieninteliu Romanu Pavliučenka atakos smaigalyje, būtent A. Aršavinas dažniausiai įsijungdavo į puolimą.
Tuo tarpu Švedijos strategas Larsas Lagerbackas net ir po prieš ispanus patirto pralaimėjimo, atrodo, liko patenkintas savo futbolininkais ir nesiryžo keisti sudėties – rungtynes pradėjo lygiai tas pats vienuoliktukas. Po eilinio kelio sužeidimo į aikštę išbėgęs Zlatanas Ibrahimovičius su veteranu Henriku Larssonu sudarė puolėjų duetą, turėjusį įvaryti baimės visai Rusijos gynybai. Deja, kaip parodė tolimesni įvykiai, rusai garsių varžovų pavardžių nė kiek neišsigando ir beveik visiškai neutralizavo pasaulinio lygio žvaigždes.
eurosport.com nuotr.
Parodyk, kaip žaidi, pasakysiu, kas esi...
Taip teigė publicistas Eduardo Galeano. Ką, remdamiesi šio publicisto įžvalga, galime pasakyti apie Rusijos ir Švedijos rungtynes? Futbolo profesoriaus Guuso Hiddinko muštruojami rusai tiesiog pribloškė varžovus savo žaidimo tempu. Greitai priimami sprendimai, tikslūs trumpi ir ilgi perdavimai, individualūs prasiveržimai, priešininkų spaudimas po visą aikštę – Rusijos rinktinei nieko netrūko.
Tuo tarpu Švedijos senukų gvardijos (vyriausia pagal amžių čempionato komanda) atstovai stengėsi savo priešininkams per daug nemaišyti ir tik pamatę artėjantį rusą, mandagiai traukėsi jam iš kelio.
Jei per pirmas 10-15 minučių įžvelgti kurios nors rinktinės pranašumą dar buvo pakankamai sunku, tai paskui aikštėje įsigalėjo vienpusio eismo taisyklės ir kamuolys judėjo tik į švedų vartų pusę. Tiesa, pirmi rusų bandymai smūgiuoti buvo labiau profilaktinio pobūdžio siekiant prisitaikyti. Pirmieji apšilo Denisas Kolodinas, Andrejus Aršavinas ir Jurijus Žirkovas, paleidę kiek netaiklias tolimas bombas link Andreaso Isakssono ginamos tvirtovės.
Tačiau pirmojo įvarčio laukti ilgai nereikėjo. 24 minutę kamuolį iš varžovų iškrapštė ir rezultatyvią ataką, kurioje sudalyvavo kone pusė Rusijos rinktinės žaidėjų, pradėjo Sergejus Semakas, atlikęs perdavimą Konstantinui Zirianovui. Šis sužaidė gražią kombinaciją su Aleksandru Aniukovu, kuris tarsi ant lėkštutės padėjo kamuolį baudos aikštelėje patogią poziciją užsiėmusiam Romanui Pavliučenkai. Puolėjas, ilgai negalvojęs, ne itin stipriu, bet preciziškai tiksliu smūgiu išvedė savo komandą į priekį – 1:0.
eurosport.com nuotr.
Skandinavai, atsidūrę besivejančių padėtyje, irgi atsakė itin pavojingu išpuoliu. Veteranas Henrikas Larssonas, būdamas nugara į vartus, pabandė įrodyti, kad senas arklys vagos negadina ir smūgiuodamas galva sukirto kamuolį į Igorio Akinfejevo vartų skersinį.
Tiesa, rusai neliko skolingi ir 36 minutę tik per plauką nepadvigubino rezultato – Romanas Pavliučenko taip pat šovė į švedų vartų skersinį, o pakartotinį Konstantino Zirianovo bandymą stebuklingai atrėmė Andreasas Isakssonas.
Kėliniui artėjant į pabaigą pagaliau kažkokius gyvybės ženklus pradėjo demonstruoti iš letargo prabudę švedai. Igoriui Akinfejevui teko net du kartus įstoti į žaidimą ir gelbėti savo komandą – tiek su Fredriko Ljungbergo, tiek su Mikaelio Nilssono smūgiais jis susitvarkė.
Po pertraukos vaizdas aikštėje nepasikeitė, nors ir kirbėjo mintis, kad rusams žaisti tokiu aukštu tempu visas rungtynes gali paprasčiausiai neužtekti parako. Vis tik taip neatsitiko ir praėjus vos 5 minutėms nuo antrojo kėlinio pradžios Švedijos padėtis tapo katastrofiška – rusai aikštės viduryje vėl pavogė kamuolį iš vangiai atrodžiusių varžovų saugų ir nieko nelaukdami nubėgo į greitą puolimą. Po kelių tikslių perdavimų kamuolys atiteko Jurijui Žirkovui, o šis jį perdavė futbolo išsiilgusiam Andrejui Aršavinui, kuriam beliko antrą kartą nuginkluoti švedų vartų sargą - 2:0.
eurosport.com nuotr.
Pagyrų nusipelno ir Rusijos gynybos grandis, kuri šiaip jau būna skylėta, bet rungtynėse su skandinavais tarsi buvo sulipdyta itin stipriais klijais ir veikė beveik be priekaištų. Net kai švedams, atrodytų, nebebuvo kur trauktis ir reikėjo bet kokiu būdu skintis kelią link varžovų vartų, jiems tai sekėsi labai sunkiai. Zlatanas Ibrahimovičius buvo taip akylai prižiūrimas, kad priminė tik savo paties šešėlį ir didesnės grėsmės I. Akinfejevo vartams nekėlė.
80 minutę po Konstantino Zirianovo smūgio nuo trečiojo rusų įvarčio švedus išgelbėjo tik virpstas. Dar kelis kartus Rusijos žaidėjai neišnaudojo tiesiog šimtaprocentinių progų, kai arba sugaišdavo ir smūgiuodavo netiksliai, arba stebuklus pademonstruodavo Andreasas Isakssonas. Užtikrinta ir pelnyta rusų pergalė prieš bedantį futbolą žaidusius švedus atvėrė G. Hiddinko auklėtiniams duris į ketvirtfinalį, kuriame jų laukia itin grėsminga komanda – visus varžovus iš savo kelio nušlavusi Olandijos rinktinė.
Vis dėlto jei rusai tinkamai nusiteiks tam mačui ir sužais panašiai kaip prieš švedus, jie tikrai turės neblogų šansų birželio 21 dieną, šeštadienį, Bazelyje dar kartą nustebinti Europą ir galbūt ant menčių patiesti net pačius Marco van Basteno vyrus.
eurosport.com nuotr.
Rungtynių žaidėjas
Andrejus Aršavinas. Tokio įspūdingo puolėjo pasirodymo jau pirmose jo rungtynėse nesitikėjo net pats rinktinės strategas Guusas Hiddinkas, spaudos konferencijoje prieš dvikovą garsiai kalbėjęs, kad A. Aršavinas nėra optimalios sportinės formos ir kad kažin, ar apskritai verta leisti jį į aikštę nuo pirmų minučių. „Zenit“ klubo žvaigždė pasistengė padaryti viską, kad prieš kitą mačą futbolo specialistui iš Olandijos tokių abejonių nebekiltų: A. Aršavinas ne tik pats įmušė įvartį, bet ir be perstojo kėlė pavojų švedų vartams.
Jo buvo pilna visur – ir aikštės viduryje, ir pačiame puolimo smaigalyje, ir netgi gynyboje. Puolėjas pademonstravo ir labai platų savo ginklų arsenalą – draskė varžovų gynybą individualiais reidais, tolimais smūgiais ir aštriais perdavimais komandoms draugams. Jei dar būtų geriau išnaudojęs progas pačioje susitikimo pabaigoje, kurių turėjo ne vieną ir ne dvi, būtų įvertintas aukščiausiais balais.
eurosport.com nuotr.
Rungtynių nevykėlis
Išskirti vieną nevykėlį iš visos blankiai atrodžiusios ir tarsi iš senukų prieglaudos pabėgusios komandos būtų labai sunku, o ir nelabai objektyvu. Vis tik pralaimėjo visa rinktinė ir pralaimėjo be jokių argumentų, tad visai jai ir atitenka šis titulas. Gal tik kiek pagirti galėtume švedų vartininką Andreasą Isakssoną, kuris, kiek galėjo, tiek padėjo. O visi kiti aikštėje pasirodę geltona apranga vilkėję futbolininkais save vadinantys asmenys nusipelno tik kritikos, nes su tokiu beviltišku žaidimu būtų sunku kovoti net ir prieš Lietuvos rinktinę.
Žmogus su švilpuku
Belgui Frankui De Bleeckere didesnių priekaištų neturime. Žmogus su švilpuku puikiai susitvarkė su savo darbu – jis praktiškai nesikišo į žaidimą ir švilpdavo tik tada, kai būdavo būtinybė.
