Iš karto galiu pripažinti, kad itin trokštu, kad D grupėje jau po grupės turnyro etapo lagaminus kelionei namo turėtų krautis Graikijos bei Rusijos futbolininkai. Džiaugiuosi, kad ši diena buvo puiki įžanga į šių dviejų ekipų nekrologą. Jei ispanų armada savo atakų gausa tiesiog išsprogdino visas rusų gynybos užtvaras, tai švedai laimėjo šaltakraujiškumo bei racionalumo dėka.
Parodyk, kaip žaidi, ir aš pasakysiu, kas tu esi...
Kodėl nesėkmės linkiu graikams? Atsakymas itin paprastas. Tikrai nenoriu, kad ir šis čempionatas būtų paverstas antifutbolo šou, kai, žiūrint rungtynes, dažnai norisi žiovauti ar žvilgčioti į pusiau nugertą alaus bokalą keiksnojant savoje aikštės pusėje kamuolį ritinėjančius graikus. Juk jie iš esmės nė iš tolo negali būti pavadinti kūrėjais, tai – tipinių griovėjų ekipa, besivadovaujanti principu: pats nežaidžiu, tačiau ir kitam neleidžiu. Šiuo principu graikai vadovavosi ir antradienio rungtynėse su švedais. Ne veltui jų komanda turi daug ką pasakančią pravardę – „Piratų laivas“.
Visų pirma šios rungtynės nuo anksčiau vykusio olandų bei rusų susitikimo skyrėsi tuo, kad aikštėje buvo kovojama tarsi šachmatų mače – pasikliaunant ne individualiu kūrybiškumu bei improvizacijos laisve, tačiau šaltakraujiškai bandant įvertinti kiekvieną būsimą oponento žingsnį. Buvo žaidžiama nuo gynybos ir nė viena pusė savo užnugario apnuoginti nesirengė.
Graikai iš esmės vėlgi niekuo nenustebino, o tiesiog, tarsi tykojantis žvėris, įsitaisęs guoliu tapusioje savo aikštės pusėje, laukė grubios priešininkų klaidos. Tačiau džiugu tai, kad tokia taktika atsisuko būtent prieš pačius graikus. Pirmieji priešininko klaidą išnaudojo būtent švedai, kai puikiu tolimu smūgiu savo įvarčių badą Švedijos rinktinėje nutraukė Zlatanas Ibrahimovičius. Įvarčio, atstovaudamas rinktinei, jis nebuvo pelnęs nuo pat 2005 metų.
Po šio smūgio graikai palūžo. Panašu, kad jie jaučiasi ne itin jaukiai, kai patys turi vytis varžovus. Juk tokiu atveju visi 11 žaidėjų negali užsidaryti gynyboje ir atsišaudyti priešininkų sunkiosios artilerijos atakoms. Otto Rehhagelio auklėtinių gretose įsivyravusi gynybinė krizė tarsi pūlinys prasiveržė, kai 72 min. visų pirma Fredrikas Ljungbergas, atsidūręs vienas prieš vartus, nesugebėjo nuginkluoti Antonio Nikopolidžio, o jo klaidą ištaisęs gynėjas Petteris Hanssonas tiesiog įkrapštė kamuolį į vartus.
Kalbant apie švedų rinktinę, reikia pastebėti, kad net 74 proc. jų tautiečių bent jau patekimo į ketvirtfinalį tikisi ne veltui. Be to, kiek ramiau gali atsikvėpti ir visi tie, kas itin nuogąstavo dėl bedančio švedų puolimo draugiškų varžybų ciklo metu. Per 6 draugiškas iki čempionato žaistas rungtynes jie buvo sugebėję pelnyti vos porą įvarčių. Nuskriausti buvo Slovėnijos bei Kosta Rikos – tikrai ne pačių pajėgiausių ekipų – vartininkai. Tuo tarpu Brazilijos, Ukrainos ar net JAV vartai buvo tarsi užburti. Be to, draugiškų varžybų metu abu įvarčius švedams pelnė ne puolėjai, o saugai – Tobiasas Linderothas bei šiame čempionate nežaisiantis Samuelis Holmenas. Ne veltui į rinktinę susigrąžintas buvo ir Henrikas Larssonas. Po šio mačo, bent jau kol kas, visus nuogąstavimus galima numesti į šoną.
Geriausias žaidėjas
Z. Ibrahimovičius veikiausiai nusipelno šio titulo vien dėl to, kad pagaliau nutraukė sausros be įvarčių sezoną. Tačiau, mano manymu, geriausiu šiame mače vis dėlto turėtų būti pripažintas F. Ljungbergas. Šio futbolininko energija bei nenumaldomas ryžtas kovoti dėl kiekvieno kamuolio yra itin reikalingas L. Lagerbacko komandai. F. Ljungbergo pilna yra visoje aikštėje, be to, jis atlieka aibę juodo darbo. Nereikia pamiršti ir to, kad iki pat rungtynių buvo dvejojama, ar šis „West Ham“ saugas sugebės visiškai atsigauti po šonkaulio traumos. Jam tą padaryti pavyko, o, jei jau Fredis yra aikštėje, tai jis joje atiduos visą save.
Tiesa, F. Ljungbergo šių rungtynių biografiją kiek subjauroti gali faktas, kad, atsidūręs vienas prieš vartus, jis nesugebėjo nuginkluoti A. Nikipolidžio. Tačiau saugą išgelbėjo gynėjas F. Hanssonas, užbaigęs visus darbus ir už tai iš Fredžio nusipelnęs bent jau butelaičio „Landsort Lager“ alaus.
Rungtynių dvikova
O. Rehhagelis bei L. Lagerbackas visų pirma yra žinomi, kaip puikūs taktikai. Dar dirbdamas rinktinėje kartu su Tomy Soderbergu, L. Lagerbackas visų pirma buvo atsakingas už visų taktinių schemų rengimą. Tuo tarpu O. Rehhagelis praeitame Europos čempionate būtent ir sukūrė tą vadinamą graikišką piratų laivą, kuris be drabužių paliko ne vieną iš anksto į karaliaus sostą nominuotą ekipą.
Vis dėlto šiose rungtynėse savo pranašumą įrodė L.Lagerbackas ir visų pirmą dėl to, kad nepasidavė O. Rehhagelio sumanytoms taktinėms provokacijoms ir neišklydo iš tinkamo kurso.
Rungtynių nevykėlis
Graikų puolėjai, o ypač Fanis Gekas. Bundesligoje jis buvo pastebima figūra Leverkuzeno „Bayer“ ekipoje, tačiau antradienio rungtynėse buvo tarsi savo paties šešėlis. „Atėjau, pasivaikščiojau, buvau pakeistas ir komandos krachą stebėjau jau šiltai įsitaisęs ant suolelio“ – taip trumpai savo pasirodymą gali apibūdinti 11 įvarčių Leverkuzenui šį sezoną pelnęs puolėjas.
Pagyrimų nenusipelno ir vartininkas A. Nikopolidis, dažnai rungtyniavęs itin neužtikrintai bei abu vidurio gynėjai, o ypač Traianos Dellas.
Žmogus su švilpuku
Šveicaras Massimo Bussaca gali džiaugtis, kad jam neteko spręsti panašių dilemų, su kokiomis vakar per rungtynes tarp olandų bei italų turėjo spręsti jo kolega iš Švedijos Peteris Frojdfledtas. Aistros dėl jo sprendimo verda ir virs, nes juk kai kam, netgi matant raudonai apvestą ir net iki 26 Arial šrifto dydžio išdidintą 11-ąjį FIFA taisyklių punktą, vis dar kyla noras priešgyniauti.
Grįžtant prie M. Bussaca‘os, galiu konstatuoti, kad atmintyje neįstrigo nė vienas šio arbitro sprendimas. Jei po rungtynių gali negalvoti apie žmogų su švilpuku ir su draugais mėgautis paties žaidimo aptarimu, vadinasi teisėjas švilpė tikrai gerai.
Pastaba kritikams. Šis komentaras bent jau nepaliko Jūsų abejingų. Techninis rungtynių aprašas, atkreipiantis dėmesį tik į minutes ir korteles, žudo futbolo grožį, nes tarsi aklas chirurgas išoperuoja iš futbolo kūno visus esmingiausius jo bruožus – meilę bei neapykantą, džiaugsmą bei neviltį ir visas kitas aukštąsias bei žemąsias emocijas, supančias stadioną. Juk meilė futbolui negali būti šalta ir racionali.
Pastaba ekspertams. Labai keistai skamba kai kurių mūsų futbolo ekspertų žarstomi ditirambai Rusijos ekipai dėl esą propaguojamo atviro, atakuojančio futbolo. Išvadas daryti dar anksti, tačiau panašu, kad svaiginanti Guuso Hiddinko odisėja su tokiomis neįspūdingomis ekipomis kaip Pietų Korėja ar Australija nebepasikartos, – iš molinkojų gynėjų ne ką tenulipdysi. Kas iš to, kad ordomis žygiuojama šturmuoti priešo vartų, juk jau savuose vėjai kiaurai švilpia. Viską reikia vertinti kontekste, o tas kontekstas tikrai nekoks.
