Beveik mėnesį laiko truko naujasis Izraelio ir Palestinos konfliktas, kuris atskleidė ne tik tarptautinių organizacijų impotenciją stabdant analogiškus konfliktus, išmokė naujus virtualaus karo vedimo būdus, bet ir parodė, kad Europos Sąjungai (ES) pats laikas išmokti koordinuoti savo tarptautinę politiką.
Atrodytų, kad jau Gruzijos – Rusijos konflikto metu ES spėjo pasimokyti iš savo praeities klaidų, bandė koordinuotai veikti darant spaudimą Rusijai, tačiau galiausiai šalių nuomonės išsiskyrė. Ir ES nebesugebėjo ilgą laiką laikytis principingos pozicijos Rusijos atžvilgiu.
Ir žvelgiant į ES bandymus išspręsti Gazos ruožo konfliktą matome, kad ES vis dar neturi vieningos tarptautinės politikos vizijos.
Kam reikėjo šio konflikto?
Dabartinis konfliktas kilo, galima sakyti, dėl banalios priežasties, „Hamas“ (Palestinos radikali politinė grupuotė, kuri šiuo metu valdo Gazos ruožą) pradėjo raketomis apšaudyti Izraelio pasienio miestus.
Izraelis atsakė tuo pačiu, vienintelis skirtumas, kad Izraelio valdžia atrodo nusprendė galutinai pabaigti su „Hamas“ grupuote ir planavo visiškai ją sunaikinti. Ir jei ne tarptautinės bendruomenės spaudimas privertęs nutraukti tolimesnius karinius veiksmus, ko gero Izraelis būtų ėjęs iki pat pabaigos.
Kas verčia „Hamas“ nuolatos puldinėti Izraelį ir gauti daug skaudesnį atsaką? Priežasčių gali būti daug, tačiau galima ir dar viena.
Per beveik dvejus metus, kai „Hamas“ kontroliuoja Gazos ruožą, gyvenimas regione nepagerėjo. Ir nenuostabu, šį organizacija nemoka taikiai gyventi, ji buvo sukurta tik dėl vieno tikslo – kovoti su netikėliais (suprask izraeliečiais).
Todėl ilgalaikis taikos laikotarpis, kuris parodyti esamos valdžios nesugebėjimą ir nemokėjimą gerint ekonominę ir socialinę aplinką, nenaudingas „Hamas“. Tai gali kelti grėsmę šios organizacijos populiarumui, mažėtų narių skaičius, o ir pati organizacija paprasčiausiai taptų nebereikalinga.
Todėl „Hamas“ būtinas išorės priešas, kurį galėtų kaltinti dėl visų savo ekonominių nesėkmių ir atitraukti palestiniečių dėmesį nuo vidinių problemų.
Virtualus karas
Šis konfliktas pasižymėjo gana stipriu virtualiu propagandiniu karu. Tiek Palestinos, tiek Izraelio šalininkai ir priešininkai gausiai išnaudojo interneto teikiamas galimybes.
Internete buvo galima rasti daug atvirų nuotraukų, video medžiagos su žuvusiais vaikais, sugriautais miestais ir kitais karo teikiamais „malonumais“.
Matyt, tokios vizualinės priemonės ateityje darys nemažą įtaką pritraukiant pasaulinės bendruomenės dėmesį ir siekiant užsitikrinti jos palaikymą.
Ir vis tik norėtųsi užduoti klausimą palestinos gyventojams, nors Izraelis ir naudojo ne visai adekvačią galią (sunkiąją artileriją ir aviaciją), tačiau kaip galima vertinti „Hamas“ kovotojų veiksmus, kurie leisdavo raketas ne užmiestyje, ne toliau nuo gyvenamųjų kvartalų, o nuo pastatų stogų, kuriuose gyveno ar slėpėsi paprasti palestiniečiai?
Kiek tarptautinių atstovų turi ES?
Kai kas Europoje manė, kad Palestinos konfliktas bus puiki proga parodyti ES sugebėjimus sprendžiant tokius konfliktus. Ir, matyt, tokių mąstytojų buvo ne vienas.
Beveik tuo pat metu į Izraelį išvyko dvi, viena su kita nesusijusios, delegacijos. Vienoje buvo šiuo metu ES pirmininkaujančios Čekijos ir Europos Komisijos atstovai, kitoje Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy delegacija.
Atrodytų kas čia tokio, Prancūzija iš seno turėjo savų interesų Artimųjų Rytų regione, o jos prezidentas įsijautęs į vadovavimą visai Europai, nusprendė savo energiją perkelti į tarptautinę areną.
Tačiau būtent tas „įsijautimas“ ir sukėlė tam tikrų sunkumų. Gazos konfliktas kilo dar Prancūzijos pirmininkavimo metu, artėjant Čekijos pirmininkavimui, Europoje kilo kalbos apie Paryžiaus norus, ekonominės krizės laikotarpiu, pratęsti savo pirmininkavimą.
Todėl Sakrozy kelionė į Izraelį, kuris sutapo su oficialios ES delegacijos vizitu, netiesiogiai sumenkino Čekijos vaidmenį. Paryžius parodo, kad nelabai vertina Prahos tarptautinės politikos sugebėjimus.
Šis nesuderinamumas eilinį kartą parodė, kad ES pats laikas išmokti koordinuoti savo žingsnius ir be reikalo nedubliuoti veiksmų, kurie galiausiai nedavė teigiamų rezultatu.
Italijos užsienio reikalų ministras Franco Frattinis, taip įvertino Paryžiaus kelionę: „Kai kiekvienas organizuoja nuosavas misijas yra silpninama bendra mūsų pozicija“.
Sprendimas – Lisabonos sutartis?
Toks veiksmų nesuderinamumas dar kartą iškėlė klausimą apie vieningos tarptautinės politikos strategijos sukūrimą bei kaip ES turėtų veikti sprendžiant tarptautinės politikos klausimus.
Kai kurie Europos ekspertai išeitimi įvardija Lisabonos sutartyje numatytą ES užsienio reikalų atstovo pareigybę, kuris atstovautų ES tarptautiniais klausimais.
Vienas asmuo sugebėtų efektyviau užtikrinti ES pozicijas nei 27, dažnai skirtingų nuomonių besilaikančios, valstybės.
Vienintele problema išlieka ar sugebės ES užsienio reikalų atstovas atsispirti didžiųjų ES valstybių įtakai, kurios vargu ar taip lengvai susitaikys su tuo, kad nuo šiol tarptautinėje arenoje jos turės veikti nesavarankiškai, o perduoti savo galias vienam asmeniui, kuris nebūtinai turės laikytis tos pozicijos, kuri priimtina didžiosioms valstybėms.
Todėl neverta abejoti, kad jos sieks, kad šią pareigybę užimtų joms artimas asmuo.
ES parama skirta „Hamas“?
Izraelio – Palestinos konfliktas atskleidė ne tik silpną ES tarptautinių klausimų koordinavimą, bet iškėlė klausimą, ar tinkamai yra naudojama ES finansinė parama Palestinoje?
Šią savaitę ES patvirtino papildomos 60 mln. eurų paramos skyrimą palestiniečiams po Izraelio karinės kampanijos Gazos Ruože. Nuo 2000 metų Europa Palestinoje išleido 3 mlrd. eurų, kasmet skirdama apie 600-700 mln. eurų.
Problema ta, kad nemažą dalį tų lėšų gauna ne kas kitas, o būtent „Hamas“, kuris šias lėšas galimai panaudoja ir naujų ginklų įsigijimui.
Atrodo, kad ir ES tai imama suprasti. ES plėtros ir humanitarinės pagalbos komisaras Louis Michelis ne tik apkaltino „Hamas“ sukėlus šį konfliktą, bet ir suabejojo finansinės paramos skyrimo tikslingumu.
"Visuomenei jau pabodo stebėti, kaip mes - Komisija, ES šalys arba didžiausios donorės - vėl ir vėl mokame už infrastruktūrą, kuri bus sistemingai griaunama", - sakė jis.
Tik lieka klausimas ar šis pasisakymas neliks tik vieno asmens nuomone, nesulaukianti plataus palaikymo visoje ES.
Germanas Kavalskis
