„Anksčiau buvau tikras degtukas – visur norėdavau kaip mat būti pirmas, tik sugalvojęs puldavau daryti. Dabar gyvenimas ir patirtis ima viršų. Apmąstome, pasveriame, įsivertiname ir tik būdami 100 proc. užtikrinti darome veiksmą. Tai puikiai tinka Dakarui – gali lėkti, bėgti ir galbūt tau pasiseks išvengti didelių gedimų, bet tavo mechanikai visuomet eis miegoti su aušra. Tuo tarpu mūsų strategija efektyvesnė – spausti maksimumą ten, kur žinome, kad turime pranašumą ir pernelyg tolyn nepaleisti varžovų ten, kur galbūt mūsų technika nusileidžia“, – išskirtine ramybe prieš 9-ą savo Dakaro ralį spinduliavo Antanas Juknevičius.
Naujus šturmano Dariaus Vaičiulio akinius kaip pirmąją naujo sezono naujieną juokais išskyręs Antanas Juknevičius, surimtėjo ir aptarė kitas dvi – modernizuotą komandos palaikymo sunkvežimį ir naują komandos partnerį.
„Tarp kitų Dakaro komandų su senuoju palaikymo sunkvežimiu atrodydavome kaip tikri nykštukai – tiesiog jis buvo fiziškai per mažas. Jis turėjo trumpą bazę, o ant viršaus sukrovus virš 30 atsarginių ratų po serpentinus važiuoti būdavo tikras „džiaugsmas“ mūsų technikams, – juokiasi labiausiai patyręs Dakaro lietuvis A. Juknevičius. „Modernizuodami prailginome sunkvežimio bazę, padidinome erdvę ir tvarkingai išplanavome visiems įrankiams, dirbtuvėms ir atsarginėms dalims. Inžinieriai labai laimingi – tai palengvins jų gyvenimą, kas automatiškai lems dar daugiau užtikrintumo mums.“
Paklausti apie šiais metais Pietų Amerikoje neužbaigtus darbus, Darius ir Antanas prisiminė skaudžiai prarastas valandas 2017-ųjų metų Dakare. Komandos skaičiavimais dėl įvairių priežasčių buvo prarasta apie 6 val. laiko, kurį ekipažas norėtų eliminuoti ateinančiame, jubiliejiniame Dakare.
„Tikslai nesikeičia, mes kaip ir kasmet viliamės, kad lietuviams pavyks dar palypėti aukščiau ir manau, jog tai įmanoma žinant kiek mes laiko praradome“, – dėsto Antarktidą į Peru smėlynus iškeitęs Antano šturmanas Darius Vaičiulis. „Planavau kopti ledynais, o teks valgyti smėlį. Pirmosios dienos, bent jau taip gąsdina organizatoriai, bus tikra smėlio dėžė. Iš vienos pusės mes turim Antano vairavimo dykumose įgūdžius todėl esame užtikrinti, bet smėlynai visuomet apgaulingi ir manau nemažai ekipažų čia gali ir pabaigti savo Dakarą jau pirmomis dienomis. Mes tikrai nesiversime per galvą, jau išvažiavus iš smėlynų reiks apsižiūrėti kas kur ir dėliotis tolimesnius veiksmus.“
Sunkiausiomis pasaulio lenktynėmis vadinamam Dakaro raliui tai bus jau dešimti metai kuomet varžybos persikėlė į Pietų Ameriką, o bendrai tai jau 40-asis bekelės maratonas. Prieš ateinančius metus milžiniškų pokyčių Antano Juknevičiaus komanda išvengė, o vienintelis klausimas – dėl naujos bolido širdies.
„Mes važiuojame su ta pačia komanda, tais pačiais partneriais, didžiausia naujovė šiais metais – sunkvežimis ir prie jau išdirbtos partnerių grupės prisijungusi bendrovė „Noker“. Dėl visų kitų aspektų jaučiuosi užtikrintai – automobilis perrinktas, mes patys nuvažiavome labai daug kilometrų pasaulio „Cross-Country“ ralio taurės čempionato etape Kazachstane, esame tikrai gerai susidirbę“, – tikino Antanas Juknevičius.
Bene labiausiai pasaulinio lygio bekelės varžybose patyręs lietuvis šiais metais pagerino Baltijos šalių automobilių klasės rekordą Dakaro raliuose – pasiekė 21-ą vietą ir finišavo 6-oje pozicijoje pasaulio čempionato etape Kazachstane.
