Žmonija turi ieškotis naujos vietos kosmose, teigia JAV astrobiologas.
„Mūsų Saulė ne visada maloniai švies ir šildys Žemę. Žmonija turi ieškotis naujos vietos kosmose“, - sako profesorius Aleksanderis Wolszczanas, atradęs pirmas planetas už Saulės sistemos ribų, Pensilvanijos universiteto astrobiologijos dėstytojas.
- Ar jūs rimtai skatinate svarstyti klausimą dėl žmonių emigracijos iš Žemės į kitus Visatos rajonus?
- Kada nors tai gali būti vienintelė išeitis, nes mūsų Saulė pradės senti. Žvaigždžių senatvė, palyginti su jų jaunyste ir brandžiu amžiumi, yra labai audringa. Saulės laukia toks pats likimas. Ji taps raudonu milžinu.
- O kas atsitinka raudonam milžinui senstant?
- Pradeda pūstis. Kai branduolinėmis reakcijomis sudegins visą vandenilį savo viduje, jame vyks revoliuciniai pokyčiai. Prasidės sunkiųjų elementų sintezė, tuo pačiu laiku žvaigždė didės, plėsis. Beveik tikra, jog to pūtimosi galutinėje fazėje mūsų Saulė praris Merkurijų, Venerą ir netgi Žemę.
- Jūs esate pirmų trijų planetų už Saulės sistemos ribų atradėjas ir dalyvaujate programoje ieškant kitų. Pensilvanijos universitete, be kitų dalykų, dėstote astrobiologiją. Ar tai pasirengimas kelionei į kitas planetas?
- Astrobiologijos atsiradimas iš tiesų susijęs su dangaus kūnų už Saulės sistemos ribų atradimų karštlige. Vienu metu pasidarė akivaizdu, jog kas penkta į Saulę panaši žvaigždė turi turėti savitą planetų sistemą. Kadangi tenka mąstyti, kaip užtikrinti žmonijai išlikimą ne tik kol švies mūsų dieninė žvaigždė, bet ir vėliau, ieškome kitų tinkamų gyventi planetų. Todėl ir atsirado astrobiologija, arba mokslas apie galimybes gyvenimui tęstis ne Žemėje.
Ką dėstote savo klausytojams per tas paskaitas?
- Aiškinu jiems, kad nors kasdieniame gyvenime nekreipiame dėmesio į visatą, bet mokslo požiūriu esame jos vaikai konkrečiausia prasme. Mūsų chemiją tiesiog apibrėžia tai, kas vyksta kosmose, visų pirma elementų sintezė žvaigždėse. Patys iš esmės susidedame iš vandenilio, kuris atsirado visatos pradžioje, o vėliau iš anglies, azoto ir deguonies. O tai galutiniai produktai branduolinių reakcijų, vykstančių tokiose žvaigždėse kaip mūsų Saulė (visatoje jų daugiausia). Visiškai akivaizdu, kad mūsų kūnams sukurti gamta pasirinko būtent ranka pasiekiamus elementus.
Man atrodo, tas suvokimas persiduoda mano klausytojams. Kartais pasiūlau jiems, kad tarp kasdienių reikalų surastų akimirką atsisėsti priešais veidrodį ir pamąstyti: esu žvaigždžių vaikas. Tai prieinama daugeliui žmonių, tokiomis paprastomis pastangomis atsiveria jiems naujas pasaulis. Išties kartais pajuntu didžiulį pasitenkinimą, nes tai kažkas panašaus į naujos religijos, tiktai mokslinės, skelbimą. Būtinos, kad galėtume išgyventi kaip žmonių civilizacija tikrai ilgai. Ne tiktai Žemėje, bet ir kitose planetose.
- Tai kada išsikraustysime į kosmosą?
- Problema ta, kad dauguma iki šiol atrastų objektų, besisukančių apie kitas žvaigždes, netinka apsigyventi. Mūsų poreikių požiūriu yra be galo keisti.
- Ypač tie, kuriuos pirmus atradote.
Daugumai astrofizikų tas atradimas sukėlė šoką, ilgokai nenorėjo jo pripažinti. Tai buvo trijų planetų sistema, supanti pulsarą, arba objektą, besisukantį pašėlusiu greičiu apie savo ašį ir siunčiantį reguliarius radijo signalus. Tokie objektai atsiranda susprogus labai sunkioms žvaigždėms. Po sprogimo jas sudaranti medžiaga sukrinta į žvaigždės vidų ir tampa neįsivaizduojamai tanki. Niekas nemanė, kad aplink žvaigždę, kuri taip galingai sprogo, o po to sukrito į savo vidų, galėtų išlikti planetos.
- Galbūt ten atsidūrė jau po sprogimo.
- Kaip buvo iš tikrųjų - nežinome. Tačiau nuo to laiko atrasta daugiau kaip pustrečio šimto kitų planetų, skriejančių apie svetimas saules. Ir nors labai skiriasi viena nuo kitos, dauguma netinka apsigyventi. Dažniausiai tai milžiniškos, karštos dujų planetos, panašios į Jupiterį.
Praėjusių metų birželį keliolika Europos mokslininkų pranešė atradę planetą, kuri galbūt tiktų apsigyventi. Ji tinkamo dydžio, greičiausiai turi vandens skystu pavidalu ir yra palyginti netoli mūsų. Sukasi apie raudoną nykštuką. Toji žvaigždė mažesnė, tamsesnė ir šaltesnė negu mūsų Saulė.
Iki šiol manyta, kad tokios planetos kaip Jupiteris, turinčios milžinišką šaltą dujų apvalkalą paviršiuje, negalėjo susiformuoti arti karštų žvaigždžių. Tačiau šitokių sistemų dažnai pasitaiko kosmose.
Dabar manoma, kad iš tikrųjų tokie objektai susidarė toli nuo centro, planetų sistemos šaltuose pakraščiuose, bet vėliau dėl įvairių priežasčių migravo centrinių žvaigždžių link. Jų pritraukiami turėjo vis mažiau orbitinės energijos, sukosi vis siauresnėmis elipsėmis arba ratais, pagaliau pradėjo „kristi“ į sistemos vidurį. Kai kurie dabar taip priartėjo prie savo saulių, kad apskrieja jas per kelias dienas ar net valandas.
- Ar naujieji atradimai nereikalauja pokyčių ligšioliniame visatos evoliucijos vaizdinyje?
Žinoma, papildo naujais elementais mūsų žinias apie planetų sistemų kūrimąsi. Visos visatos evoliucijos bendrasis modelis atrodo neteisingas dėl kitos priežasties. Visų pirma todėl, kad siejamas tik su penkiais procentais viso to, kas yra kosmose, visos energijos ir materijos.
Didžiojo sprogimo, kuris turėjo įvykti prieš 14 milijardų metų ir kurio metu, kaip manoma, atsiradusi visata, teorija visiškai nemini tamsios materijos ir tamsios energijos. Tuo metu teorijos šalininkai, pavyzdžiui, aiškina, kad žvaigždės, besisukančios apie galaktikų centrą, nenutrūksta nuo to gravitacinio saito, nes jas ten laiko kažkokia nematoma jėga. Ją pavadino tamsia materija. Kosmose jos penkis kartus daugiau negu normalios žvaigždžių, planetų, tarpžvaigždinių dulkių ir juodųjų skylių materijos. Niekas nežino, kas gali būti ta hipotetinė tamsi materija. Didžiojo sprogimo hipotezė visiškai to nepaaiškina.
Kaip ir tamsios energijos. Prieš kelerius metus atrasta, kad visata plečiasi vis greičiau. Nerandant jokios tokio pagreičio priežasties nutarta, kad ją stumdo kažkokia nežinoma energija, veikianti priešingai gravitacijai. Atstumiančioji energija. Ir pripažinta, kad ta tamsi energija, apie kurią visiškai nieko nežinoma, sudaro apie 65 procentus visos kosminės energijos ir materijos. Kitaip neįstengtų taip galingai plėsti visos visatos erdvės kartu su viskuo, kas joje telpa.
Jeigu Didžiojo sprogimo teorijai reikia šitokių gelbėjimo akcijų, milžiniško kiekio nematomos materijos ir nežinomos energijos, kad paaiškintume likusius penkis procentus žinomo visatos turinio, tai kažkas negerai dėl tos koncepcijos. Tai perspėjantis skambutis, jog apie kosmosą žinome be galo mažai.
Osvaldas Aleksa
