Dainius Paukštė Migracijos klausimų ekspertas, LSDS pirmininko pavaduotojas
Savo komentare Lietuvos radijui, o vėliau visuose lietuviškuose internetiniuose tinklapiuose išplatintame straipsnyje „Kokiais banginiais parplukdysime emigrantus?“, R.Vainienė dar kartą atkreipia visuomenės dėmesį į neseniai vyriausybės nutarimu patvirtintas Lietuvos migracijos politikos gaires. Autorė lieka ištikima pasirinktai ideologijos krypčiai. Nenuostabu, kad net ir tuomet, kai reiškinio diagnozė nustatoma teisinga, prelegentės siūlomas gydymo būdas jai neleidžia peržengti siaurą laisvosios rinkos instituto mąstymo akiratį. Todėl ligą gydant jos siūlomais metodais, ligonis – Lietuva – ilgai netrauktų ir greitai išleistų paskutinį kvapą. Bet apie viską iš pradžios...
R.Vainienė pareiškia: „visų pirma žmogui svarbus ir svarbiausias yra pajamų šaltinis“. Net paplot norisi nuo tokio atradimo! Toliau, paėmusi kaip pavyzdį, kurį nors atokesnį Lietuvos rajoną, R.Vainienė išvardina dabartines jo bėdas: „savivaldybėje nėra veikiančių įmonių... Nes nėra verslo, nėra darbo. Nėra pajamų, nėra pirkinių. Nėra pirkinių, traukiasi paslaugos... Jei norėsi atidaryti įmonę – nebus galinčių dirbti žmonių“. Beje, ir man šis paveikslėlis atrodo taip pat.
Pareiškusi „užuojautą“ migracijos politikos gaires kūrusiai darbo grupei dėl tekusios nelengvos užduoties, R.Vainienė pareiškia, kad darbo grupė į problemą pažiūrėjo per daug „techniškai“. Ir vėl šioje dalyje aš sutinku su ja ir net galiu papildyti, kad gairėse nesimato politikų vaidmens, nes būtent jie, o ne techniniai vykdytojai, turi priimti būtinus politinius sprendimus, kurie darys įtaką padėčiai emigracijos srityje.
Tačiau nuo šios vietos mūsų požiūriai kardinaliai skiriasi. Pareiškusi, kad burtų lazdelės emigracijai įveikti ji neturi, R.Vainienė skaitytojams pristato tris banginius, kurių kiekvienas turi ir savo vardą. Pirmasis – Darbo santykiai, antrasis – Mokesčiai, trečiasis – Teritorijų planavimas (statybos). Ką jie reiškia ir ko nori laisvos nuo bet kokios atsakomybės rinkos apologetai, skaitytojams neaiškinsiu, bet banginių vardų prasmė aiški – būtina viską liberalizuoti ir tik verslo naudai. Šioje vietoje noriu politikus įspėti, jeigu jie ir vėl neatsakingai ir neapdairiai pasirinks laisvosios rinkos instituto parengtus tik dabar jau „kovos su emigracija priemonių brėžinius“, emigracijos bangą tik padidinsim. Nuo tokių priemonių ir paskutiniai žmonės bus išvaryti iš savo gimtųjų vietų. Kirba mintis: gal Laisvosios rinkos institutas (LLRI) šito ir siekia, norėdamas į atsilaisvinusias teritorijas atsivežti iš trečiųjų šalių XXI amžiaus vergų, garantuosiančių darbdaviams pastovius viršpelnius?
Nesigauna ramiai skaityti, kai įžūliai tvirtinama: „sveikas migracijos lygis turėtų būti matuojamas ne procentais ar saldo (nors taip daroma visame pasaulyje – D.P)..., o kiek ir ar Lietuvoje taikomi bet kokios kūrybinės iniciatyvos suvaržymai yra mažesni nei šalyse, su kuriomis mes konkuruojame“. Na, ko jau ko, o šitos „kūrybinės iniciatyvos“ ne tik jūs – žmonės iš LLRI – turite užtektinai. Pakanka žvilgsnį nukreipti į mūsų nuteistuosius, sugebančius net bausmės atlikimo vietose ir mobiliuosius susikombinuoti, ir vieno aktoriaus teatro spektaklius suorganizuoti, ir dar žiūrovus (klausytojus) priversti savo noru visus pinigus jiems atiduoti... Šiame talentų šou LLRI turi savęs vertą varžovą.
Visa ši liberalistinė fantasmagorija man primena paveiksliuką iš vaikystės knygos apie gilią senovę: LLRI siūlo mums sugrįžti į tuos laikus, kai žmonės žemėlapių dar neturėjo ir manė, kad žemė yra plokščia ir kad nuo jos krašto galima nukristi, ir kad pačią Žemę laiko tie patys trys banginiai!
Ponia Rūta, saugodamas jūsų sveikatą ir nervus, rekomenduočiau pasiskaityti ne savo, o emigrantų pasiūlymus apie tai, kokios permainos Lietuvoje galėtų priversti juos apsispręsti sugrįžti į Lietuvą. Toli ieškoti nereikėtų Štai, kad ir tas pats Delfi.lt 2013-10-07 išspausdino emigranto straipsnį „10 pokyčių, kurie priverstų emigrantus susimąstyti grįžti namo“. Pasidomėkite, bendram išprusimui tikrai pravers.
Ir dar apie vieną principinę nuostatą, nuo kurios, mano manymu, ir turėtų prasidėti emigracijos mažinimo politika Lietuvoje. Ir tai neabejotinai taptų teigiamų permainų signalu emigrantams. Gerai žinoma: teisingai į pamatą įmūryta pirmoji plyta leidžia pastatyti tvirtą namą. O jeigu ji įmūryta kreivai – koks gausis namas? Kiek dar laiko vyks cirkas ir nesibaigiančios spekuliacijos aplink MMA? Lietuvoje esantis MMA dydis privalo atitikti dvi sąlygas: 1. MMA turi būti mokamas už žemiausios kvalifikacijos darbą; 2. MMA privalo pakakti (sumokėjus mokesčius už paslaugas) pragyventi iki kito atlyginimo. Ir tai yra neginčytina ir nediskutuotina – tai aksioma.
Nuo tokios pamatinės nuostatos prasideda bet kuri civilizuota atlyginimų sistema. Ar Lietuva dar ES narė? Jeigu MMA neatitinka išvardintų sąlygų, tie pinigai tėra pašalpa arba išmalda – ne daugiau. Tai visiškai sukompromituoja (iškreipia) darbo ir atlyginimo už jį esmę ir leidžia darbdaviams (privatininkui ir valstybei) savotiškai peržengti civilizuotumo ribą – pateisinti ir pripažinti dirbančiųjų išnaudojimą. Niekas nenori gyventi tokiame nesaugiame name.
Dar neteko girdėti, kad kas nors Lietuvoje sau reikalautų šveicariškų standartų ar garantijų, kaip tvirtina ponia R.Vainienė. Bet, sakau, gal ši ekspertė norėjo mums pasakyti, kad esame neverti nešioti net ir pigių šveicariškų laikrodžių ar reikalauti iš valdžios šveicariškų pilietinių teisių, pavyzdžiui, teisės į šveicariškus referendumus? Turime suprasti: kuo ilgiau bus delsiama su priemonėm Lietuvoje, tuo daugiau išvykusių tautiečių apsispręs negrįžti. Todėl laikas nelaukia. Tai gal ir gerai, kad ponios R.Vainienės banginiai yra ištempti ant seklumos? Bent jau man šie banginiai labiau primena ne juos, o ryklius-žmogėdras, plukdančius per darbdavių godumo vandenis į Lietuvą pigią darbo jėgą.
