Kas yra ryškiausias visatoje? Visų pirma reikėtų „išsiryškinti" dėl ryškių, nes jų astronomijoje yra ne vienas. Vienas dažniausiai naudojamų spindesio matų yra regimasis ryškis – ryškis, kurį stebėtojas mato žvelgdamas į dangaus objektą, būdamas Žemėje. Šis dydis priklauso nuo to, ar arti Žemės yra stebima žvaigždė, planeta.
Ryškiai yra logaritmiški ir didėja atvirkštine tvarka: kuo mažesnė ryškio reikšmė, tuo jis ryškesnis. Pavyzdžiui, ryškiausias iš Žemės matomas objektas yra Saulė, kurios regimasis ryškis yra -26,74. Antras pagal regimąjį ryškį mūsų dangaus skliaute yra Mėnulis (-12,92), trečia (po Tarptautinės kosminės stoties) yra Venera (-4,89). Šiaurinės žvaigždės ryškis siekia tik 1,97, o štai Didžiojo Šuns VY – tik 6,5 (ji plika akimi beveik neįžiūrima).
Tačiau astronomijoje yra ir absoliutinis ryškis – matas, nurodantis, koks ryškus yra objektas, nepriklausomai nuo jo atstumo iki stebėtojo. Absoliutinis ryškis nurodo, kokio ryškumo būtų objektas, jei į visus dangaus objektus žvelgtume iš to paties atstumo.
Štai čia viskas verčiasi aukštyn kojom. Didžiojo Šuns VY absoliutinis ryškis šoka į -9,4 aukštumas, Šiaurinė žvaigždė – į -3,6, mūsų Saulė smunka į pliusinio ryškio vidutiniokes (4,83), o štai Mėnulis ir Venera tampa tokie blyškūs, kad jų atspindima šviesa ryškio prasme tampa statistiškai nereikšminga.
Kaip tik absoliutinis ryškis leis mums išsiaiškinti, kuris objektas visatoje yra labiausiai akinantis. 100 vatų elektros lemputė 8 cm atstumu nuo akies šviestų ryškiau nei Saulė danguje. Bet laikyti jį Saulės ryškumo objektu būtų neteisinga, ar ne? Nes jei 8 cm atstumu pažvelgtumėte į Saulę, kuri būtų septilijoną kartų ryškesnė, tai... Taigi, kas yra kas, lemia absoliutinis ryškis.
Septilijoną kartų didesnis ryškis? Tai – išties ryšku. Tačiau, lyginant su kitais visatos objektais, Saulės ryškis – it menkutės žiežirbos ryškis greta atominio reaktoriaus. Jau minėjome, kad absoliutinis Saulės ryškis yra 4,89. Kaip nykštukių kategorijos žvaigždei – visai neblogai. Bet yra tokia žvaigždė, sudėtingu pavadinimu R136a1. Ši branduolinė pabaisa nėra didžiausia visatos žvaigždė, jei kalbėtume apie žvaigždės tūrį. Tačiau už Saulę ji masyvesnė 256 kartus. Tai – masyviausia žvaigždė per visą astronomijos stebėjimų istoriją. Ji yra ir ryškiausia. Žvaigždė.
Jos absoliutinis ryškis -12,6, o mūsų Saulutės – tik 4,89. Tai reiškia, kad R136a1 už Saulę ryškesnė 8,7 mln. kartų. Bet R136a1 – toli gražu ne pats ryškiausias visatos objektas.
Super ir hipernovos
Kai miršta žvaigždė milžinė, ji sprogsta. Sprogimo galios neįmanoma įsivaizduoti. Tai – supernovos ar net hipernovos sprogimas. Supernovos išspinduliuoja vieną šiurpiausių spinduliuotės rūšių – gama spindulius. Gama spindulių žybsniai yra ryškiausi elektromagnetiniai įvykiai visatoje. Įprasto gama spindulių žybsnio metu per kelias sekundes išspinduliuojama tiek energijos, kiek Saulė išspinduliuos per visą savo egzistenciją – t.y., per 10 mlrd. metų.
Jei WR104 – gama žybsnius skleidžianti žvaigždė – žiebtų tiesiai į Žemę ir pasvilintų ją vos 10 sekundžių, Žemės atmosfera, astronomu teigimu, netektų 25 proc. ozono sluoksnio, kuris reikštų masinį gyvybės išmirimą ir badavimą.
Didžiausia kada nors susprogdinta termobranduolinė bomba nė iš tolo tam neprilygsta, nors ji buvo susprogdinta čia, Žemėje – tiksliau, jos atmosferoje. Laimė, WR104 yra už 8 tūkst. šviesmečių. Plika akimi jos nepamatysi. Ji neįžiūrima net ir pro žiūronus.
Tiesa, gama žybsniai – labai trumpai trunkantis reiškinys, kuris ilgiausiai trunka keletą minučių, o šiaip – keletą sekundžių ar milisekundžių. Paradoksalu, tačiau ieškant objekto, kuris visatoje skleidžia ryškiausius spindulius, jo dairytis reikėtų... tamsiausiose visatos vietose. Juodosiose bedugnėse.
Juodosios bedugnės
Ko gero, tamsioji medžiaga už jas gerokai tamsesnė. Tačiau tamsioji medžiaga kol kas - hipotetinis dalykas, kuris nesąveikauja nei su šviesa, nei su elektromagnetinėmis dalelėmis. O štai juodosios bedugnės su šviesa ir elektromagnetinėmis dalelėmis sąveikauja. Ir dar kaip. Nors jos pačios tos šviesos išspinduliuoja tiek mažai, kad... Na, iš tikrųjų neišspinduliuoja nė fotono.
Taip, tai – tamsu. Tačiau juodosios bedugnės ne tik siurbia, bet ir generuoja didžiulius energijos kiekius. Mat juodosios bedugnės, siurbdamos žvaigždės ar molekulinio debesies medžiagą, apsisiaučia kosminiais halais, kurie vadinami akrecijos diskais. Šie šviečia, kol juodoji bedugnė susiurbia visą į jos apylinkes pakliuvusią medžiagą. Tame diske medžiaga įgyja neįsivaizduojamą greitį ir dėl trinties diskas būna ne tik neįsivaizduojamai karštas, bet ir nepaprastai ryškus. Jis turi savo pavadinimą – kvazaras.
Kvazarai
Kvazarai šviečia šimtus kartų ryškiau nei... galaktikos. Kurias sudaro milijardai žvaigždžių. Pirmo astronomų identifikuoto kvazaro 3C 273 absoliutinis ryškis yra -26,7. Jis už mūsų Saulę ryškesnis 4 trln. kartų. Ir maždaug 100 kartų spindulingesnis už visą Paukščių Tako galaktikos išspinduliuotą šviesą. Jei šis kvazaras atsidurtų už 33 šviesmečių nuo Žemės, mūsų danguje šviestų dvi Saulės. O juk mūsų Saulė yra už 8 šviesminučių.
Astronominiai stebėjimai byloja, kad kvazarai egzistuoja galaktikų centruose. Jie vadinami aktyviaisiais galaktikų branduoliais. Energija iš jų išspinduliuojama galingų spinduliuotės srautų (čiurkšlių) pavidalų. Jie yra tokie dideli, kad greta tokios čiurkšlės atsidūrusi Saulės sistema atrodytų begėdiškai maža. Elipsinės galaktikos M87 išspinduliuojamos čiurkšlės į visatos tyrus nusidriekusios tiek, kiek reiktų keliauti nuo Saulės iki Plutono ir atgal. Skaičių padauginkite iš 1,5 mln.
Jei šios energijos čiurkšlės nukreiptos ne tiesiai į Žemę, tokias čiurkšles skleidžiantį objektą vadiname kvazaru. Bet jei tokio objekto čiurkšlė nukreipta tiesiai į Žemę, astronomai tai vadina šiurpesniu pavadinimu – blazaras.
Blazaras 3C454.3 yra ryškiausias kada nors stebėtas objektas visatoje. Absoliutinis jo ryškis buvo -31,4.
Laimė, kvazarai yra nepaprastai tolimi objektai. Kodėl? Nes jie – neamžini. Jie yra už milijardų šviesmečių: šviesa nuo jų iki Žemės atkeliauja per milijardus metų. T.y., savo kelionę iš kvazarų šviesa pradėjo gal net ir tada, kai nebuvo nei Žemės, nei Saulės. Jos reprezentuoja reiškinį, kuris dažniau vykdavo visatos vaikystėje. kai milžiniškos juodosios bedugnės dar nebuvo surijusios visų aplink jas buvusių žvaigždžių ir buvo pasidabinusios įspūdingais akreciniais diskais. Tada tos juodosios bedugnės dar nebuvo tokios nutukusios ir neaktyvios.
Pastarosiomis savaitėmis itin dažnai žiniasklaidoje matomas astrofizikas Neilas De Grasse-Tysonas (jis keliauja ir serialo "Kosmosas: erdvės ir laiko odisėja" erdvėlaiviu) pažymi, kad kvazaras per metus suryja mažiausiai apie 10 žvaigždžių. Daugelis jų kasmet susiurbia tūkstančius žvaigždžių – arba po 600 Žemių per minutę. Kuo daugiau žvaigždžių juodoji bedugnė suryja, tuo platesnis jos įvykių horizontas.
Kvazarai – vieni seniausių visatos objektų. Jei dabar galėtumėte teleportuotis į kurį nors iš jų, pamatytumėte, kad, ko gero, jie nebedega. Žemę pasiekia tik jų spindulių aidas – šviesa, kuri juos paliko, kai kvazarai dar buvo aktyvūs, prieš milijardus metų.
Vis dėlto kvazarų visatoje dar gali gimti. Pavyzdžiui, susidūrus galaktikoms ir susiliejus aktyviesiems jų branduoliams. Gali būti, kad po kelių milijardų metų kažkas panašaus gali įvykti ir Paukščių Tako galaktikai susidūrus su kaimynine Andromedos galaktika. Tačiau tai – dar labai negreitai.
