Atrodytų, atsakymą sužinoti paprasta: tereikia „Youtube“ pasiieškoti archyvinių branduolinių ginklų bandymo vaizdo įrašų. Deja, pasirodo, dažniausiai jų garso takelis būdavo įterpiamas vėliau, o ne filmavimo metu.
Nors daugelis yra matę dokumentinius atominių bombų bandymų filmavimų kadrus, drąsiai galima tvirtinti, kad tikrąjį šių sprogimų garsą yra girdėję nebent patys šių bandymų stebėtojai, teigia ekspertai. Pasak jų, visuomenei prieinamose atominių ginklų bandymų kino juostose garso takelis būdavo montuotas: siekiant geriau perteikti psichologinį įspūdį garsas būdavo įrašinėjamas ne sinchroniškai, o sumontuojamas taip, kad sprogimo vaizdas ir garsas sutaptų.
Kadangi šviesos greitis yra žymiai didesnis už garso, o atominės bombos bandymo metu filmavimo kameros turėdavo būti atokiai nuo sprogimo epicentro, tikrovėje garso banga mikrofonus pasiekdavo po sprogimo praėjus 30 sekundžių ar dar ilgiau. Propagandos tikslais skelbiami tokių bandymų vaizdo įrašai būdavo sumontuojami taip, kad sprogimo garsas sutaptų su vaizdu, nes taip pasiekiamas maksimalus psichologinis efektas, rašo „Dailymail.co.uk“.
Kaip bebūtų keista, archyvuose rasti autentiškų atominių ginklų bandymų kadrų yra gana sunku, tačiau, pasirodo, įmanoma. Antai JAV nacionaliniame archyve išliko 1953 m. Nevados valstijoje (JAV) vykdyto atominės bombos bandymo autentiška vaizdo medžiaga. Šiame sinchroniniame garso ir vaizdo įraše girdėti net bandymą stebinčių civilių, JAV karinės vadovybės sukviestų čia tam, kad būtų išsklaidyta baimė dėl neva labai pavojingų branduolinių sprogimų pasekmių aplinkai, pasibaisėjimo šūksniai.
Žiūrėdami šiuos dokumentinius kadrus galite išgirsti, kaip iš tikrųjų skamba branduolinis sprogimas būnant už maždaug 18 kilometrų nuo sprogimo epicentro.
