„Kai padangėje viešpatauja dao, prastuomenė nebruzda“. Šitaip teigė didysis Rytų filosofas Konfucijus penktame amžiuje pr. Kr. Dao reiškia kelią, teisingus veiksmus. Matyti, visais amžiais tai buvo svarbu.
Kažin, kodėl pas mus tuo buvo susirūpinta tiktai pastaruoju metu? Rusai jau senokai ieško savojo „dao“, vadinamosios „nacionalinės idėjos“, bet neranda. Daugelis jų šviesiausiųjų protų teigia, jog tokios idėjos nėra ir negali būti. Tačiau jų valdantieji pagaliau surado - tai „suvereni demokratija“. Ką ji reiškia, mes pamatom per kiekvienus tenai vykstančius rinkimus.
Mūsų valdantieji, pasitelkę protus, taipogi surado. Jie linkę matyti mūsų padangėje viešpataujančią drąsą. (Ar ne provokuoja prieš save mūsų valdantieji?..). Ką gi, drąsa gerai, tačiau pasigirsta samprotavimų, jog esanti ir neprotinga, žudanti drąsa. Paprieštarausiu, būna ir priešingai. Ar ne taip atsitiko ir kovo 11- ąją? Įsivaizduokite, amžinai kruvina imperija niekam iki šiol nebuvo atleidusi tokių iššūkių, visur tas buvo malšinama dideliu krauju, tremtimis, katorgomis, o čia viešai, be atsiklausimo, įžūliai skelbiama Nepriklausomybė. Ar tai ne beprotybė? Ne, atgavom ką paskelbėm. Nors prie bokšto žudė, bet mes nebėgom, buvom drąsūs. Ne veltui rusų rašytojas Gorkis rašė: „Bepročių drąsai giedu aš giesmę“. Taip, šitą galim įsirašyti į savo balansą. Ką daugiau?
Aštuonioliktuosius, kai sermėguoti mūsų berneliai atnešė Nepriklausomybę? Taip, bet apie jos pabaigą geriau nekalbėkime... Galima pakalbėti apie partizaninį karą, tremtis, katorgas, bet mes apie tai nekalbame. Vienas mano pažįstamas, gyvenęs Suomijoje, pastebėjo, jog kiekviename knygyne yra skyrius apie jų karą su SSSR, kiekvienas turintis ką pasakyti, ką parašyti apie tą karą gauna valstybės paramą. O kaip pas mus? Mūsų profesionalai rašytojai nieko apie tai neparašė ir „stalčiuose“ nieko nepaliko. Galima juos pateisinti, jie gyveno savąjį gyvenimą ir nieko „nematė“. Tie, kurie matė, buvo sutrypti ir nieko nerašė, o tie kurie rašė, buvo nukišti į palėpes. Prisiminkite ką verčia, ką veža į tarptautines knygų parodas. Ivanauskaitę, Parulskį, Ivaškevičių... Kur toji jų kūriniuose mūsų drąsa? O, pavyzdžiui, romanas „Karklų rožės“, išleistas solidžios „Alma litteros“ leidyklos 1999m. paminint kovų 50-tį, ignoruojamas. Už jį esu gavęs JAV ambasadoriaus Johno Tefto padėką ir gerus šviesaus atminimo prof. Jono Kubiliaus atsiliepimus (Liet. rašyt. Enciklopedija). Bendrai paėmus, drąsos propagavimas valstybiniu mastu mažai tautai yra vertybė, tiktai reikia ją pagrįsti ir puoselėti. Prisiminkime suomius, auklėtus patriotizmo dvasioje, kai jie išdrįso priešintis grobikui milžinui. Tarpukaryje ir lietuviai buvo šitaip išauklėti, tačiau vadai pristigo drąsos.
Taip, sutikime, esame drąsūs, verti drąsių vadų, tačiau to maža, reikia kiekvienam laikotarpiui turėti savo „dao“. Kas mums šiandiena svarbiausia? Atsakyti nesunku - reikia protingai pasinaudoti NATO apsauga ir Europos teikiama pagalba. Reikia daug ką finansuoti, modernizuoti, keisti ir viską daryti protingai, paskaičiuotai, kad teikiama parama „nenutekėtų į smėlį“. Mūsų nuomone, tas dabar vyksta su teikiama pagalba numirusioms arba baigiamoms numirti nederlingoms žemėms. (Plačiau: „Paniekintoji žemė“,
balsas.lt). Prarandame ir pagalbą, ir žemes.
