Treneris, patarėjas, rašytojas, specialistas – tai tik keletas žodžių, apibūdinančių krepšinio žinovą Rūtenį Paulauską. Beveik prieš metus savo antrąją knygą – „Krepšinio technika ir mokymas“ – pristatęs gerai žinomas Lietuvos strategas planuoja išleisti ir trečiąją.
Sostinės krepšinio mokykloje (SKM) ir Lietuvos edukologijos universitete (LEU) krepšinio paslaptimis besidalijantis buvęs Maskvos CSKA ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandų trenerių štabo narys džiaugiasi, kad tėvynėje krepšinis vis dar išlaiko pirmaujančią poziciją. Pokalbis su treneriu apie vaikų krepšinio pokyčius ir perspektyvas, taip pat apie esamas ir būsimas pašnekovo veiklas.
Treneri, pastaruoju metu dirbate su vaikais. Kuo šis darbas jums malonus? – paklausėme R.Paulausko.
Padedu jaunesniems treneriams, susitinku tiek su vaikais, tiek su jų tėvais. Noriu motyvuoti trenerius, nes šis darbas reikalauja atsidavimo. Noriu stebėti besitreniruojančių vaikų raidą, patarti tėvams dėl jų atžalų ateities ir perspektyvų. Tai ir yra pats malonumas.
Ar dabar auganti jaunųjų krepšininkų karta skiriasi nuo ankstesnių? Galbūt jie, pavyzdžiui, daugiau bando kopijuoti NBA žaidimą?
Nemanau, kad labai skiriasi. Ir anksčiau, ir dabar vaikai turi daug noro, turi savo idealus. Taip pat kaupia įvairiausią medžiagą, tiesiog dabar tos medžiagos ir galimybių viską pamatyti yra daugiau. Tikriausiai vienintelis skirtumas yra tas, kad anksčiau nebuvo interneto, įvairių su krepšiniu susijusių laikraščių ir žurnalų, todėl nebuvo galimybių nei paskaityti apie mėgstamą komandą, nei analizuoti žaidimo. Dabar informacijos srautas yra labai didelis, vaikai tapo tarsi rinka, kuri perka žaidimus, skaito straipsnius. Toks pasikeitimas turėjo ir teigiamų, ir neigiamų dalykų, bet, manau, kad išliko vienas – jų aistra žaidimui. Labai džiaugiuosi, kad per ilgą laiką krepšinio pozicijos nesumenko, ši sporto šaka buvo, yra ir bus numeris vienas Lietuvoje. Malonu, kad ir dabar netrūksta vaikų, gainiojančių kamuolį tiek kiemuose, tiek treniruotėse. Sportiškų vaikų yra apstu, todėl tuo galima tik pasidžiaugti.
Rudens pradžioje buvote vienas iš komisijos narių projekto „Samsung karta“ atrankose, matėte daug jaunųjų krepšininkų iš visos Lietuvos. Kaip vertinate bendrą vaikų krepšinio lygį Lietuvoje?
Vertinu kaip gerą vaikų raidos pasiekimą. Krepšinis neateina iš bet kur – pirmiausia vaikai apie tai sužino iš tėvų, kurie stebi, seka vaikų rungtynes, pasiekimus. Manau, kad ir vaikai, ir treneriai, ir tėvai labai profesionalėja. Mano galva, tie vaikai, kurie lanko krepšinio treniruotes, vystosi visai kitaip – jie gauna papildomą fizinį krūvį keturis ar net penkis kartus per savaitę, skiriasi jų mityba, poilsis, jie yra labiau motyvuoti. Manau, kad ir mokosi tokie vaikai geriau. Jeigu ir nepavyksta pasiekti aukštumų krepšinyje, tai gyvenime labai daug pamoko.
O ar vaikų trenerių lygis atitinka tą, kuris turėtų būti?
Visose profesijose mes turime įvairių specialistų – ir labai gerų, ir silpnesnių. Manau, kad nėra blogos, geros, ar populiarios profesijos. Yra žmonės, kurie tose profesijose pasiekia arba labai gerų darbo rezultatų, arba prastų. Tai priklauso ir nuo pačio žmogaus įgimtų savybių, nuo to, kaip jis tą darbą myli, ir be abejo, darbo sąlygų. Nebūtina turėti labai geros sportinės bazės, pačių gabiausių vaikų – svarbiausia yra turėti noro, siekti žinių, mylėti vaikus ir būti atsidavusiems – tada ateis ir teigiami rezultatai.
Silpniausia Lietuvos krepšinio vieta – įžaidėjo pozicija. Kaip galvojate, ar ši problema jau sprendžiama?
Manau, kad ši problema sprendžiama visiškai natūraliai. Jeigu tai yra labai didelė problema Lietuvos rinktinėje, tokių žaidėjų paieška vyksta nuolatos. Negalime sakyti, kokios priemonės mums leistų tai daryti dar sparčiau – turnyrai vienas prieš vieną, galbūt individualus parengimas. Mano galva, tai yra kompleksas reikalavimų – turi gimti lyderiai, kurie ateitų į krepšinį su tam tikrais genetiniais bruožais – aikštelėje galėtų vadovauti, gerai išmanytų taktiką ir numatytų kelis ėjimus į priekį. Įžaidėjai turėtų būti ir techniški, ir labai imlūs naujiems technikos mokymo veiksmams. Taip, kaip dabar yra dirbama ties šiuo klausimu – jokiu būdu tai nėra blogai. Kai turime didelę masę žaidėjų, mes vis tiek atrasime bent vieną ar du, kurie užkops į patį aukščiausią lygį.
Jeigu pažvelgtume į Lietuvos jaunimo rinktines, galime pamatyti ryškesnių perliukų, tačiau kodėl jie nepasiekia vyrų rinktinės lygio, atsakyti yra sunku. Vyrų rinktinėje yra ypatingai aukšti reikalavimai ir būti jos vedliu įžaidėjo pozicijoje yra nepaprastai sunku.
Kaip manote, gal būtų naudinga įkurti tik vienos pozicijos žaidėjų krepšinio mokyklą – tarkim, įžaidėjų?
Jokiu būdu. Vienos pozicijos žaidėjai niekada nerungtyniauja tik tarp tos pačios pozicijos krepšininkų. Įžaidėjams yra reikalingi partneriai, su kuriais jie sugebėtų bendradarbiauti. Mokymas žaisti krepšinį yra mokymas rungtyniauti ne tik vienoje pozicijoje. Ateities žaidėjas yra toks, kuris sugebėtų rungtyniauti nuo įžaidėjo iki sunkiojo krašto ar net vidurio puolėjo pozicijos. Mes apibrėžiame pozicijas dėl to, kad per anksti uždarome žaidėją į tam tikrus specializacijos gniaužtus.
Su projekto „Samsung karta“ dalyviais stebėjote „Eurolygos“ varžybas ir diskutavote apie komandų žaidimą. Kokia Jūsų nuomonė apie tokias iniciatyvas, globojančias talentingus vaikus?
Vaikams yra sukuriamos epizodiškos sąlygos bendrauti su treneriais, žaidėjais. Jie semiasi patirties, įgauna motyvacijos, pasitikėjimo savimi. Tačiau noriu pabrėžti, kad gaudami šitiek avanso, vaikai turėtų neišpuikti – tai yra investicija į ateitį. Tie, kurie nustos tobulėti ir galvos, kad mano geriausias rezultatas yra patekimas į „Samsung kartą“, turės nusiminti. Todėl linkiu vaikams į tai žiūrėti, kaip į galimybę siekti dar didesnių aukštumų.
Turbūt niekas nėra apsaugotas nuo „sužvaigždėjimo“. Ar dažnai pasitaiko toks reiškinys vaikų krepšinyje ir kaip to reiktų išvengti?
Vertinti kitus yra lengva, tačiau vertinti save yra labai sunku. Dažnai žmonės, tarp jų ir žaidėjai, ir treneriai, yra linkę save vertinti šiek tiek geriau. Taip buvo, yra ir bus – kai jaunas žaidėjas gauna kad ir menką pripažinimą, dažniausiai sustoja tobulėti. Vaikai pamano, kad žino daugiau, moka geriau, tačiau nesusimąsto, kiek dar daug reikia išmokti. Bet koks sustojimas ar sulėtėjimas gali būti lemtingas. Taigi, ir minėtas projektas vaikams yra ne tik galimybė tobulėti, bet ir tam tikras asmenybės išbandymas.
Parašėte jau dvi su krepšiniu susijusias knygas. Ar sulauksime ir trečiosios?
Knygų rašymas nėra kažkoks rungtyniavimas su laiku ar savimi. Tai tiesiog buvo noras savo, kaip trenerio, metodines žinias sudėlioti ant popieriaus lapo, kad kiti treneriai ir vaikai galėtų tuo naudotis. Yra rengiamas solidus leidinys, kurį, tikiuosi, išleisti pavyks iki vasaros. Tai bus monografija, skirta krepšininkų rengimui.
