Legendinis Lietuvos aktorius Regimantas Adomaitis šį kartą savyje bandys pergromuluoti pagarsėjusį meilužį Kazanovą. Ko tikitės? Gal viliatės, kad „Domino“ teatre šiandien atgimsiančiame režisieriaus Sakalo Uždavinio spektaklyje „Kazanova“ patyręs aktorius ir vyras scenoje gainiosis pusnuoges merginas?
R. Adomaitis prieštaringo vaidmens imasi jau ne pirmą kartą. Prieš 25 m. jis scenoje taip pat įkūnijo su seksualiniais žaidimais siejamą istorinį veikėją Kaligulą. Tačiau pats aktorius tvirtina, kad jokio ryšio tarp šių vaidmenų nėra. Šių vaidmenų atsiradimą aiškina paprastai – režisieriai pakvietę, jis sutikęs, rašo „Respublika“.
Filosofinis aspektas
– Ar nebaisu buvo imtis gana provokuojančio vaidmens? Juk Kazanova dažniausiai įsivaizduojamas itin vienpusiškai.
– Kazanovos vardas iš karto siūlo trafaretinį įvaizdį, kažkur skaitytą ar kine matytą. Buvo toks filmas apie Kazanovą. Siūlė moterų gundytojo įvaizdį. Visi tikėsis ir lauks, kad čia bus meilės istorija. Taip, galima sakyti, meilės istorija. Bet ką reiškia seno žmogaus meilė? Juk Kazanova čia jau ne jaunystėje, kai apie jį pasklido legenda. Čia Kazanova vaizduojamas senatvėje.
Vienas grafas savo pilyje jam patikėjo tvarkyti biblioteką. Kazanova ten apsigyveno. Kam nors papasakoja savo jaunystės istorijas. Niekas juo netiki. Visi iš jo šaiposi. Toks užguitas senukas. Tarnaitei jo pagailsta, ji atneša jam valgyti. Jis ją veja lauk. Bet Kazanova pradeda jai pasakoti savo nuotykius. Ji vis ateina vakarais pasiklausyti. Ir po truputį tarp jų užsimezga kontaktas, ryšys. Bet tai nėra tokia meilė, kaip daugelis traktuoja.
Atleiskite, kokia meilė tarp seno ir jauno žmogaus? Aišku, būna, kad senas vyras įsimyli jauną merginą arba mergina – vyresnį vyrą. Bet tai tokie išskirtiniai atvejai. Mane labiau domina filosofinis aspektas.
Galbūt netgi faustiškas aspektas. Šioje pjesėje užkoduotas nuolatinis seno žmogaus jaunystės ilgesys, noras grįžti į tą jaunystę, kai buvai pilnas jėgų, galimybių. Toks seno žmogaus noras, siekis atjaunėti. O iš moters pusės irgi yra tam tikras užkoduotas ir užslėptas noras meilės, troškimas tam tikros pagarbos, prisiliesti prie ko nors stabilaus ir tvirto, ieškojimas tam tikros užuovėjos. Juo labiau kad tai mergina, kuri gyvena užkampyje, kur aplink – vyrai girtuokliai, nė vieno nėra padoraus. Kai su senuku susitinka, jai pražysta meilės troškulys ir tarp jų užsimezga santykiai. Kai viskas priartėja prie kai ko daugiau, Kazanova staiga miršta...
Užslėptų norų traktatas
– Bandysite perteikti sudėtingą personažą ir jausmus. Kiek jums tą vaidmenį teks kurti, kiek tiesiog bandysite pasinaudoti savo patirtimi?
– Vaidmuo jau sukurtas per repeticijas. Bet kiekviename spektaklyje improvizuoji, bandai atrasti ką nors naujo. Mūsų tokia profesija, kad bandome suvaidinti tai, ko nesame patyrę, o galbūt norėtume būti, galbūt fantazuojame, svajojame įgyvendinti savo vaizduotes, fantazijas. Jei vaidintume tai, ką esame patyrę ar išgyvenę, tai mūsų galimybės scenoje, personažų įvairovė būtų labai sumenkinta, susiaurinta iki nedidelio skaičiaus. Užuomazgų, savybių savyje kiekvienas turime.
Tai tiesa. Tik mes jų nenaudojame, nevystome, nepuoselėjame. Jos galbūt tokia latentine, užslėpta forma mūsų sąmonėje egzistuoja ir niekada į paviršių neiškyla. Teatras leidžia mums realizuoti fantazijos sumanymus.
Įsivaizduokime, jei aš vaidinčiau filmuose, kur vien šaudo, žudo – negi turėčiau nušauti žmogų, norėdamas ten vaidinti? Visai nebūtina, netgi nereikalinga turėti patirties vaidinti.
– Kaip suprantu, suvaidinti Kazanovą jums nebus sudėtinga?
– Mes turime tokius literatūrinius stereotipus kaip Kazanova, Markizas de Sadas. Kažkas mums pateikė tam tikrą informaciją ir turime stereotipą. Iš tikrųjų gal taip ir nebuvo. Kazanova rašė apie savo nuotykius, galima juos paskaityti. Bet tai nėra literatūrinė vertybė.
Literatūriškai nėra brandūs, vertės neturi. Viskas priklauso nuo to, kaip traktuosime tą patį Kazanovą. Atleiskite, man jau daugiau nei 70 metų. Koks aš galiu būti Kazanova? Nesąmonė, juokinga. Bet mano amžius atitinka autoriaus pjesėje aprašytą Kazanovą. Kalbama apie Kazanovą nebe jaunystėje, o apie senuką. Žiūrovas tikėsis, kad čia bus meilės nuotykiai, erotikos ar sekso momentai. Nieko panašaus. Šito spektaklyje nėra. Tai spektaklis, kuriame atskleidžiamos žmogaus užslėptos siekiamybės, norai, meilės troškimas.
Mūsų amžius, aplinka viską labai suvulgarina. Meilę mes prilyginame seksui. Dedame lygybės ženklą. Meilė yra daug globalesnė sąvoka, daug daugiau apimanti nei tas seksas. Galbūt meilė išprovokuoja seksualinę paskatą, bet meilė yra kur kas daugiau. Mes moralę sumenkinome, viską supaprastinome, suvulgarinome.
Būdas pasitikrinti
– Kokio žiūrovo tikitės spektaklyje? Galbūt susirinks tokie žiūrovai, kurie nesupras jūsų perteikiamų dvasingų dalykų.
– Neįsivaizduoju, koks žiūrovas ateis į šį spektaklį. Jau esame vaidinę jį „Lėlės“ teatre. Įvairių žiūrovų susirinkdavo. Tam tikra lietimą rasdavome, jie suvokdavo, kai ką rasdavo toje pjesėje. Mane labiau domina tos istorijos filosofinis aspektas. Nežinau...
Pažiūrėsime, ką mes norėjome pasakyti. Kaip kadaise garsus kino režisierius Vytautas Žalakevičius pasakė: „Man reikia parašyti, kad sužinočiau, ką aš galvoju“. Labai įdomu. Mums reikia suvaidinti, kad sužinotume, ką norėjome pasakyti. Žodžiais, apibrėžimais, pasvaičiojimais galime mėtytis, bet tik suvaidinus paaiškėja. Pažiūrėsime...
Tomas Dambrauskas
