Šią diskusijos temą dalinai paskatino mūsų prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės ne taip seniai nacionalinėje žiniasklaidoje nuskambėjęs apsikeitimas kritikos „strėlėmis“ dėl Lietuvos užsienio politikos Baltarusijos atžvilgiu. Akivaizdu, kad panašių nesutarimų aukščiausio politinio elito sluoksniuose esama ir santykių su kitomis valstybėmis atžvilgiu.
Tad kyla klausimas ar įvykdę valdančiųjų anksčiau užsibrėžtus tikslus – įstoję į Europos Sąjungą bei NATO, vis dar turime užsienio politikos prioritetus? Ir jei taip, tai kokius? O jei ne, tai kokie jie turėtų būti? Apie tai šioje ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvauja pirmoji naujai atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos Respublikos premjerė ir Liaudies partijos pirmininkė profesorė Kazimira PRUNSKIENĖ, Darbo partijos lyderis ir europarlamentaras Viktoras USPASKICHAS, Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos pirmininkas Juras POŽELA ir Nepriklausomybės Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas Jakavonis.
G.JAKAVONIS: Požiūrių daug, tik labai gaila, kad šiandien šiame pokalbyje dėl įvairių priežasčių atsisakė dalyvauti Emanuelis Zingeris, Petras Auštrevičius ir Egidijus Vareikis, kurių požiūris lyg ir kitoks nei šiandien čia prie stalo susirinkusių pokalbio dalyvių. Rolandai, kas iš viso yra ta užsienio politika, kuo ji pati savaime savarankiška ar yra valstybės politikos strategijos sudėtinė dalis?
R.PAULAUSKAS: Turbūt daugelis sutiks, kad, kaip ir viską gyvenime, užsienio politiką pirmiausia reikėtų įvertinti racionaliai, realiai. Nes į pasaulį galima žiūrėti per mitus, per tai, kaip aš noriu, kad būtų, ir per tai, kaip realiai yra. Daugelis žmonių į pasaulį žiūri taip, kaip jie norėtų, kad būtų, o ne taip, kaip yra iš tikrųjų. Tai čia ir būtų mano bazinis užsienio politikos vertinimo kriterijus. Antras kriterijus yra tautos ir valstybės interesai, jei tokių norime turėti. Galiu pasakyti, kad vargu ar mes turime tokią užsienio politiką. Ypač kai užsienio politika turėtų būti ne šios dienos rezultatas, net ne bėgančio laiko, o perspektyvos. Bent jau turėtų būti 10, 20, 50 metų užsienio politikos metmenys, prioritetai. Buvo siekis įstoti į NATO ir Europos Sąjungą, o šiuos tikslus pasiekus, daugiau kaip ir nieko nebeliko. Kitokių dalykų per 20 metų taip ir nesukūrėme. Dar vienas įdomus niuansas. Kas nusprendžia, kokia šiandien yra mūsų tautos ir valstybės užsienio politika? Nusprendžia Seimo rinkimai. Bet žiūrėkite, šiuo metu turime koalicinę valdžią, kurią remia tik apie 10 procentų visuomenės. Tai jūs galite įsivaizduoti, kad šie žmonės dar dvejus metus spręs ne tik mūsų užsienio politikos reikalus, bet ir apskritai viso gyvenimo reikalus. Pagal Konstituciją prezidentė yra daugiau atsakinga už užsienio politiką. Bet jei žiūrėtumėte realiai, ar galėtumėte pasakyti, kad mūsų prezidentė galvoja apie užsienio politiką? Ar jūs žinojote jos pasisakymus prieš 5-10 metų? Drįstu pasakyti, kad jos vertinimai yra šiek tiek bėgančio laiko padiktuoti, man nelabai suprantami. Pagal tai, kaip gyvenome šiuos 20 metų, peršasi tokia išvada, kad mūsų politikoje vyravo emocijos, pavyzdžiui, kad Vakarai – gėris, Rytai – blogis, o ne realybę atitinkantis požiūris.
G.JAKAVONIS: Viktorai, paties atėjimas į Lietuvos politikos elitą yra savotiškas. Kalbant Rolando terminais, pas mus žmonės mąsto stereotipais. Štai iš Rusijos atėjęs verslininkas, šiuo atveju - blogųjų atstovas, tampa vienu iš populiariausių Lietuvos politikų, vienu iš populiariausios partijos lyderių, išrenkamas lyg ir į tų gerųjų ES. Kokia jūsų nuomonė apie užsienio politiką?
V.USPASKICHAS: Žinote, kokia blogybė yra Lietuvoje? Matyti, žiūrėti, analizuoti visur kitur, bet ne tai, kas darosi Lietuvoje. Tai pagrindinė problema. Mano pavyzdys rodo, kad šitas blogas ar geras Uspaskichas atėjo į Lietuvos politinę padangę iš verslo. Ne skurdžius, o gana turtingas, kažką sukūręs, padaręs gera šiai valstybei ir žmonėms. Būtent taip jis ir žiūri. Kokia turi būti šios šalies užsienio politika? Mano įsitikinimu, užsienio politika turi būti pragmatiška. Ji turi kurti ir gėrį. Aišku, ne savo laisvės, demokratijos sąskaita, bet dirbti dėl gerų santykių su kaimynais mes privalome. Būtų dar geriau, jei tie geri santykiai teiktų ir naudos. Nes paprasti žmonės negyvena tik oru, jie nori valgyti, nori važiuoti, nori bendrauti su kitomis šalimis. Jie nori, kad apie juos, kaip ir apie Lietuvą, galvotų ir kalbėtų gerai, pozityviai. Kad toli nežiūrėtume - kokie santykiai turi būti su Baltarusija, kurioje po pastarųjų rinkimų vyko riaušės? Dabar rengiama rezoliucija, ją svarstys Europos Parlamentas. Galiu drąsiai pasakyti, kad nežinau, kaip balsuosiu dėl tos rezoliucijos, nes yra daug neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, kam reikalingos Aleksandrui Lukašenkai riaušės ir neramumai po rinkimų? Dėl ko Europa skatina Baltarusijos opoziciją, kad jie visi būtų išsibarstę? Iš devynių opozicijos lyderių devyni dalyvauja rinkimuose, žinodami, kad išbarsto tuos balsus. Kodėl? Visi šie klausimai man kelia paprastą mintį, kad A.Lukašenkai to nereikėjo. Laimėjus rinkimus daužyti langų Vyriausybėje. Vadinasi, kažkas provokuoja. Ką Lietuvai daryti šioje situacijoje? Visų pirma reikia žiūrėti, kokią naudą galime gauti palaikydami gerus santykius ir ar mūsų žmonės nuo to gyvens geriau. Pabrėžiu - tai neturi būti gaunama demokratijos ar saugumo sąskaita. Bet jeigu tie santykiai kels ekonominę gerovę, juos reikia plėtoti. Ir su bet kuria kita šalimi tai reikia daryti. Pačioje pradžioje buvo paminėta, kad Uspaskichas atėjo kaip geras ar blogas. Pamenu buvau delegacijoje, kai vyko Algirdo Brazausko susitikimas su Borisu Jelcinu. Mūsų delegacijoje dalyvavo Donatas Banionis. Praėjo Vladimiras Putinas, pasisveikino su visais. Priėjęs prie D.Banionio, nulenkė galvą, pasakė, kad tai gerbiamas žmogus, geras artistas ir apskritai geras žmogus. Štai jums diplomatija, kaip jis vertina lietuvius. Per D.Banionį. Vadinasi, visi lietuviai geri. Kaip lietuviai mato Rusiją per Uspaskichą? Ar toks blogas Uspaskichas? O gal jis sukuria darbo vietas, kažkokią gerovę? Vadinasi, Rusija irgi yra nebloga. Bet kad apie Rusiją galvotų blogai, reikia ir Uspaskichą apipilti purvu, ir pačią Rusiją.
G.JAKAVONIS: Dar noriu Viktorui užduoti provokuojantį klausimą. Kalbėjote apie rezoliuciją. Koks, jūsų akimis žiūrint, skirtumas tarp sausio 16-osios įvykių Lietuvoje, kai buvo daužomi Parlamento langai, ir riaušių Baltarusijoje?
V.USPASKICHAS: Labai paprastas. Europos Parlamentas dirbtinai tendencingai nutyli šiuos faktus. Pats savo kailiu patyriau. Visi posėdžiai, susiję su žmogaus teisių pažeidimais ES, vyksta 15-20 žmonių uždarame posėdyje, niekada neaptarinėjama plenariniame posėdyje, niekada iš viešos tribūnos. Bet jeigu atvažiuoja Baltarusijos ar Rusijos opozicijos atstovai - suteikiama tribūna ir visi aptarinėja šį klausimą.
G.JAKAVONIS: Profesore, buvote pirmoji premjerė, žmogus, kuris paskelbus nepriklausomybę atidarėte vartus į Vakarus. Ir štai dabar jūsų sukurta partija tiesiai save įvardijo kaip prorusišką. Kaip supratau, priežastis buvo ta, kad pakankamai daug nusivažiuota į Vakarus ir pamiršti kaimynai. Kaip užsienio politiką įvertintumėte ekonomikos požiūriu?
K.PRUNSKIENĖ: Prorusiška ją pavadino oponentai, pamatę keletą žinomų svarbių politikų mūsų steigiamajame suvažiavime. Bet ten buvo vienas svarbus politikas iš Kazachstano, iš Lenkijos ambasados, iš kaimynės Baltarusijos, verslininkų konfederacijos prezidentas. Jų niekas neminėjo. Aš daugiau kaip 20 metų dirbau provokiškai. Turint mintyje daugybę įvairių temų, susiformavusių per nemažai metų. Su Vakarų Vokietija, kur rašiau savo mokslinius darbus. Niekas to nepamini, nors vienintelė Lietuvoje turiu patį aukščiausią valstybinį apdovanojimą. Bet ir nesikratau to pavadinimo, jeigu kam norisi sakyti „prorusiška“. Jeigu pradėčiau gintis, kad prorusiška nenoriu būti, tai išeitų, kad pažeminu, paniekinu mūsų svarbią didelę kaimynę. O kalbant apie užsienio politiką ir tą, kurią vykdžiau būdama ministrė pirmininkė, - tuomet prezidento nebuvo, Seimas ir jo prezidiumas buvo labai svarbūs - reikėjo ne tik paskelbti Nepriklausomybę ir pasakyti pasauliui apie tai, bet ir įtvirtinti mūsų pozicijas pirmiausia Vakarų pasaulyje. Ir neprarasti dialogo su buvusios Tarybų Sąjungos jėgomis, kurios palaikė mūsų nepriklausomybę. Iki šiol palaikau ryšius su tomis jėgomis, tais politikais, kurie pakišo savo petį, kada mums buvo sunku. Kokie tie principai? Pirmiausia užsienio politika turi būti ne šiaip atplėšta nuo mūsų gyvenimo, bet tarnauti nacionaliniams interesams, valstybės ir žmonių interesams.
R.PAULAUSKAS: Tuos interesus ne visi vienodai supranta.
K.PRUNSKIENĖ: Pirmiausia turime gyventi taikoje, kurti savo ateitį nepriklausomai, užtikrinti žmonėms perspektyvą tobulėti, geriau gyventi ir stabilumą. Oficialioje politikoje akcentuojami du prioritetai: transatlantinė integracija, tai yra narystė NATO ir ES, ir gera kaimynystė. Pirmąją dalį įgyvendinome. Tik Lietuva, įsijungdama į abi šias sistemas, turėjo įnešti daugiau proeuropietiško akcento. Ir, žinoma, nepamiršti savo nacionalinių interesų. Reikalas tas, kad mūsų dalyvavimas ES ir NATO turėjo geriau subalansuoti dviejų jėgų - JAV ir ES - svorį. Noriu pasakyti, kad toks subalansavimas labai svarbus, čia turi būti akcentas. Konfliktų prevencija, krizių valdymas, o ne pelenų žarstymas, dirbant kariniam pramoniniam kompleksui. Antrasis principas - gera kaimynystė - mano įsitikinimu, yra lėkštas, neturi svorio. Simbolinis dalykas, jeigu tos geros kaimynystės neįgyvendini aktyvia partneryste, abiem pusėms naudingu bendradarbiavimu tarp Lietuvos ir Rusijos, Lietuvos ir Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos ir t.t. Tai labai svarbu. Gyventi taikoje ir naudingoje partnerystėje – tokia yra mano formuluojama geros kaimynystės formulė.
G.JAKAVONIS: Gerbiamas Jurai, jūsų partijos lyderis Algirdas Butkevičius yra Seimo opozicijos lyderis. Kokia jūsų partijos strateginė linija? Ar, panašiai kaip Viktorui, prof.K.Prunskienei, lipdomos tos raudonųjų, kairiųjų etiketės? Lietuvoje, kai kalbama apie kairiuosius ir dešiniuosius, paprastai būna tik santykis: jeigu nori normalių santykių su Maskva – tu kairysis, jei kalbi apie santykius su Vakarais - tu dešinysis. Ekonominės logikos visai nematau.
J.POŽELA: Dėl to kairumo. Aš - kairysis ir tuo labai džiaugiuosi. Kaip matyčiau užsienio politiką? Pasakyčiau, kad turime kaimynus, kuriuos turime, ir niekas čia nepasikeis. Yra atitrūkimas tarp paprastų žmonių užsienio politikos matymo ir bendravimo ir to, ką mūsų politikai daro su užsienio politika. Eiliniai žmonės bendradarbiauja su šalimis kaimynėmis: su Baltarusija, Rusija, ten vyksta prekyba, mainai, vizitai, turizmas. Jie dirba, ten randa partnerių. O mūsų politikos strategai kartais šiek tiek komplikuoja užsienio politikos prioritetus, strategijas. Manyčiau, užsienio politikos pirmiausia neturėtume atsieti nuo mūsų vidaus politikos ir nacionalinių interesų. Kita vertus, jaučiu bandymą turėti vieną tiesą užsienio politikoje. Ir bandymą uzurpuoti, kad užsienio politikoje gali būti tik viena tiesa. Ir tik ji gali būti teisinga. Visi, kas turi kitą nuomonę arba kitus prioritetus, yra Lietuvos priešai, jie nori blogo, jie nori grąžinti į meškos glėbį ar dar kažkur. Taip nėra ir negali būti. Daugiau nuomonių pliuralizmo užsienio politikoje būtų tikrai į naudą. Taip pat į diskusijas reikėtų įtraukti ir visuomenę. Užsienio politikos prioritetų nustatymas neturėtų būti vien tiktai politinio elito kompetencija.
G.JAKAVONIS: Neseniai skaičiau Portugalijos istoriją. 1910 metais nuvertus karalių ten įsivyravo demokratija, bet ji privedė prie visiško chaoso ir 1926 metais įvyko perversmas - jis išgelbėjo šalies ekonomiką, bet visai atskyrė, izoliavo nuo pasaulio. Čia matau paralelių su dabartine Baltarusija. Iš pradžių mūsų prezidentė lyg ir ištiesė ranką mūsų kaimynei, bet po vadinamųjų riaušių nepriėmė Baltarusijos delegacijos. Tai kas vis dėlto svarbiau - geri santykiai su kaimynais ar požiūris, kaip Vakarai į mus pažiūrės?
V.USPASKICHAS: Kartais reikia atsižvelgti į tai, kaip mus vertina Vakarai, nes esame aljanse, Europos Sąjungoje, esame bendroje gynybinėje pozicijoje. Kokią užsienio politiką vykdė V.Adamkus? Jis daug dėmesio užsienio politikoje skyrė Ukrainai, Gruzijai ir t.t. Todėl, manau, santykiuose su trečiosiomis šalimis, ypač tomis, kurios dar neįeina į aljansą, reikėtų daugiau demokratijos. Kurti gerus santykius tarp žmonių ir visuomenės. Būtent tai gali padėti ką nors padaryti. Vienos ar kitos šalies diktatorių mokymas nieko nepadės. Turi lavintis visuomenė, demokratėti. Mano įsitikinimu, svarbiausia – santykius su kaimynais ir kitomis šalimis vertinti pragmatiškai. Tačiau pasikartosiu, tai neturi vykti demokratijos ir mūsų saugumo sąskaita.
G.JAKAVONIS: Jei kalbėtume apie kaimynus, jų turime ne tiek jau ir daug: Rusijos Federacija, Lenkija, Baltarusija, Latvija.
K.PRUNSKIENĖ: Su Lenkija mūsų santykiai labai seni, istoriniai. Mums svarbu, kad jie būtų geri, kaimyniški, taip pat gerokai aktyvesni. Deja, mes gerokai konkuruojame ir tose pačiose rinkose. Kiekvienai šaliai svarbu parduoti savo produktą užsienio rinkose. Mes nesame giliai įsiskverbę į pačios Lenkijos rinką. Šia kryptimi gal buvo mažiau dedama pastangų. Rusija ekonominių ryšių prasme yra svarbesnė, įdomesnė šalis, pirmiausiai, kad įvežame energetinius resursus ir daugelį kitų mineralinių medžiagų. Rusijos rinka tinkama mūsų maisto produktams, kai kurioms paslaugoms, be to, ir lengvoji pramonė turi neprastas galimybes. Bet dabar prarandame turizmo sektoriaus galimybes, vien dėl to, kad yra vizų režimas. Ir rusai turbūt dėl mūsų pasisakymų žiniasklaidoje yra įpratę manyti, kad Lietuvoje jų nemyli. Bet užsienio politika neturi atbaidyti kaimynų, su kuriais mums reikia palaikyti santykius, ir neturėtume mes mokėti brangiau už dujas nei esančios labiau į Vakarus šalys. Dėl to reikia atitinkamai dirbti, matyti tuose santykiuose ir kitą partnerį. Negi nuolat kaimynui sakysi: tu esi blogas, tu esi mano priešas, buvai okupantas ir vėl gali juo būti, tu ketini kažką čia blogo daryti. Kaip Kubiliaus partija, ruošdamasi eiti į Seimą, rengia programą, kaip sustabdyti Rusijos ėjimą į Lietuvą. Tai stabdykite ir dujų ėjimą į Lietuvą. Arba bent jau mokėkite, sakysime, visą kainą, arba rinkos kainą. Kalbant apie Rusiją, reikia išskirti Kaliningradą. Čia tokia ypatinga geopolitinė situacija susiklostė istoriškai. Ne mums ją spręsti, todėl reikia ją priimti. Ir atitinkamai galvojant apie naudingus ryšius su Rusija, ieškoti kompromisinių būdų, kaip spręsti ir jai svarbius klausimus. Tarp jų ir tranzito, ir vizų. Ne tik Kaliningrado sričiai. Kas dėl pačios Latvijos, ji yra artimiausia mūsų kaimynė ir čia yra ta pragmatiškoji pusė, ekonominiai ryšiai. Lietuva gerokai pasidarbavo eksporto į Latviją srityje – dabar apie 14-15 proc. viso maisto eksporto ten keliauja. Tai yra 2-3 vieta po Rusijos ir šalia Vokietijos. Tai labai svarbu. Mes turėtume turėti ilgalaikę bendradarbiavimo su Latvija, Lenkija, Rusija, net Ukraina strategiją.
G.JAKAVONIS: Jurai, koks jūsų požiūris į santykius su kaimynais, Lietuvos, Latvijos, Estijos tarpusavio santykius, bendrą politiką? Labai dažnai matome, kad estai ir skandinavai palaiko vieni kitus politikos, ekonomikos srityse. Dabar jie pirmieji įsivedė eurą, padedami suomių.
J.POŽELA: Nemanau, kad turime teisę reikalauti iš tų šalių, kad jos vykdytų vieną bendrą užsienio politiką arba būtų visiškai vieningos užsienio politikos srityje. Estija turėjo labai aiškią savo valstybės plėtros strategiją, ne tik užsienio politikos, bet ir vidaus, ekonominės plėtros. Nebuvo jokio blaškymosi, didelių valdančiųjų politinių partijų permainų, kokių būta Lietuvoje. Reikia paminėti, kad latviai ir estai - protestantai. Protestantai tradiciškai visą laiką būdavo pragmatiškesni. Estai labai aiškiai bendradarbiauja su suomiais. Tai natūralu: juk per 50 okupacijos metų jie žiūrėjo suomių kanalus ir klausydavo suomių radijo. Latviai artimesni lietuviams - mus sieja kalbiniai dalykai ir kultūra. Tačiau mūsų užsienio politika labai skirtinga. Pas mus nėra tokios didelės rusų tautinės bendruomenės kaip Latvijoje. O dėl kitų šalių - Baltarusijos, Rusijos, Kaliningrado - pačioje ES diskutuojama, kaip palengvinti judėjimą Kaliningrado srities gyventojams. Ir Lietuva buvo viena iš tų šalių, kurios skeptiškai į tai reagavo. Manau, nereikėjo to daryti. Sankcijos, susijusios su žmonių judėjimo ribojimu, paveikia paprastus žmones. Politikai važinėja su diplomatiniais pasais, jiems paprasčiau gauti vizą, nesudėtinga nuvažiuoti į vieną ar kitą šalį. Tas pats ir dėl Baltarusijos. Vizos kainuoja daug, vos ne vidutinę mėnesio algą. Mano manymu, tai padeda A.Lukašenkai: paprasti žmonės negali judėti, važiuoti, pamatyti, kaip galima kitaip gyventi, kaip kitaip gali būti tvarkoma valstybė. Ten gyventojai mato vien prolukašenkinę televizijos, spaudos propagandą ir tuo tiki. Mano įsitikinimu, didžiausia vertybė, kurią mes turime, yra demokratija. Mes negalime pateisinti jokio autoritarinio režimo egzistavimo. Reikia pripažinti, kad Baltarusijos vadovas A.Lukašena - autoritarinis vadovas.
R.PAULAUSKAS: Pradėkime nuo skandinavų. Šimtmečiais mes gyvenome, galima sakyti, šalia. Nors per jūrą keliasdešimt kilometrų, skandinavų mes nesuvokiame kaip savo kaimynų. Estai, kurie supranta suomių kalbą, turi žymiai geresnius santykius ir savo strategiją sieja su tuo regionu. Atitinkamai Lietuva jų sąmonėje yra toli. Prie tarybų valdžios, kai nuvažiuodavai, jie labai skeptiškai žiūrėdavo į lietuvius, latvius. Niekur nesidėsi, reikia įvertinti realijas. Kalbant apie Latviją – su šia kaimyne mes pretenduojame į tą patį ekonomikos segmentą, rinkos nedidelės, padėti vieni kitiems nelabai kuo galime. Todėl ir tokio didelio abipusio intereso nėra, išskyrus gerą kaimynystę. Bet jie yra protestantai, mes - katalikai. Tai mus skiria. Latvijoje mūsų verslininkai daro savo darbus, daugiau nelabai ką ten ir išpeši. Bet mes konkuruojame turėdami uostus. Kalbant apie Lenkiją - keliasdešimt metų skaitau lenkų spaudą, žiūriu lenkų televiziją ir galiu pasakyti, kad nei Vilniaus krašto problema, nei Vakarų Baltarusijos, nei Vakarų Ukrainos niekur neišnyko. Kad ir kaip mes norėtume save apgauti, esą mūsų santykiai su Lenkija yra puikūs, deja, tai iliuzija. Per lenkų televiziją rodoma tokia savaitinė laida “Kresy„ („Pakraščiai“). Jeigu jūs atvažiuotume iš Afrikos ir žiūrėtumėte tą laidą, nelabai suprastumėte, kad Vilnius ir Lvovas yra lietuvių ir ukrainiečių. Apie juos kalbama kaip apie lenkų kultūros ir istorijos miestus. Skaitau lenkų politologus 30 metų. Jie atvirai rašo: Ukrainos dabartiniu pavidalu mes nesuvirškinsime, ji per didelė, o atskėlus vakarinę dalį, būtų visai kita istorija. Kada prasidėjo domėjimasis Ukraina, taip pat ir Baltarusija? Kada lenkai įstojo į ES. Jie ėmė bombarduoti Briuselį, kad Europa labiau kreiptų didesnį dėmesį į Ukrainą ir Baltarusiją, nes jeigu šios dvi valstybės patektų į Rusijos glėbį, lenkų interesai tuose pakraščiuose žlugtų. Ir Lenkija daro milžinišką poveikį tuose pakraščiuose: tiek Vakarų Ukrainoje, tiek Vakarų Baltarusijoje, taip pat ir Lietuvoje. Tik Lietuvoje dar ne Oranžinės revoliucijos forma. Jeigu jums šiandien kas parodytų sąrašą tų kalbančių mūsų elito atstovų, kas jiems ir už ką moka, oi, kaip nustebtumėte! Taigi su Lenkija problemos didžiulės. Jos niekur neišnyko. O Baltarusija yra mūsų kaimynė. Mus sieja šių pakraščių problema. Čia mes vieni kitiems galime būti naudingi. Baltarusija neturi priėjimo prie jūros. O jūra jiems labai svarbi, kad galėtų apsirūpinti energetiniais šaltiniais. Baltarusijos užsienio politika yra pavyzdinė. Dešimties milijonų tautelė šiandien tapo pasaulio geopolitikos faktoriumi. Šiandien baltarusiai turi savo naftos verslovę Irane, Venesueloje, susitarė su Azerbaidžanu, kad nereikėtų iš Venesuelos vežti naftos taip toli. Štai kokia yra užsienio politika, kuri siekia naudos savo valstybei, savo šaliai. Labai svarbu, kas atsitiko gruodžio 19 d. Kas labiausiai buvo suinteresuotas šia provokacija? Maskva. Lenkai siekė savo interesų. Jie manė, kad padarys Oranžinę revoliuciją kaip Kijeve. Rusijos interesas kitas - sutrukdyti Baltarusijai judėti į Vakarus. Ir susidūrė, pasidarė vienodi interesai. Pačiai Baltarusijai šito visai nereikėjo.
Aš skaitau vieno tinklaraštininko įspūdžius iš Minsko, jis ukrainietis. Jis rašo, kad jo darbas buvo dalyvauti revoliucijoje, jis už tai gauna pinigų. Bet jam nepasisekė, nes pavėlavo į muštynes Minske. Tad buvo priverstas pats užpulti milicininką, kad jį nufotografuotų ir kad jis galėtų pridėti nuotrauką prie sąskaitos-faktūros. Mes galime kalbėti apie demokratiją, žmogaus teises ir nematyti realių dalykų, kas už ką ir kaip moka, ko siekia.
Živilė KVARACIEJIENĖ
