Paradoksalu ir gaila, tačiau pati geriausia Kenijos dalis - jos pakrantė su balto smėlio paplūdimiais, dar nėra gerai ištyrinėta pasaulio keliautojų. Čia šimtais kilometrų driekiasi Diani paplūdimiai, o po vandeniu visų pasaulio narų svajonė – koralų rifų kilimais nuklotas Indijos vandenyno dugnas.
Visi žino, kad Kenijoje yra liūtų. Yra ir dramblių, ir gazelių, ir begemotų, ir dar šimtai kitokių gyvūnų. Bet taip pat yra ir žuvų. Žuvų, kurios plaukioja ir nardo daugiau nei 500 kilometrų ilgio pakrante.
Taip, Kenijoje yra pakrantė, ir nors tai nėra slaptas ir nežinomas kampelis (ar 21 amžiuje, dar tokių išlikę?), galime sakyti, kad tai nėra turistams gerai žinoma atostogų vieta.
Šiame Afrikos kampelyje, per akacijas nesimato nei jūros nei paplūdimio nei palmių – Kenijos istorija ir estetika yra per daug susieta su safariais, tad labai dažnai apie jos pakrantę net neprisimenama, o gaila.
Kaip ten bebūtų, tačiau europiečiai Keniją atrado kaip tik dėl jos paplūdimių.16 amžiuje, norėdami užsidirbti, portugalai įsikūrė Mombase, kuris ribojasi su Indijos vandenynu ir yra svarbiausias šalies jūrų uostas. Kadangi visi turtai ir visos verslo galimybės telkėsi Mombaso ir Lamu uostuose, niekas net nemastė apie tai, ką galima rasti toliau už Kenijos pakrantės ribų. Tokia ekspedicija anuomet buvo tikras nuotykis galėjęs kainuoti gyvybę. Minėti portugalai taip niekada ir nepajudėjo iš pakrantės gilyn į Kenijos teritoriją, ir tik praėjus 400 metų, nusprendė šalį patyrinėti kiek atidžiau. Dabar viskas yra atvirkščiai.
Taip vadinamos svahili pakrantės ruožas yra ištįsęs 500 kilometrų, jungiantis Keniją, Mozambiką, Tanzaniją ir Somalį.
Kenijos kultūra tai unikalus arabų, kurie į šią šalį atvyko suvilioti komercijos galimybių, ir vietinių bantų mišinys. Arabams susiliejus su vietiniais gyventojais atsirado nauja, maurų ir afrikiečių kultūros atšaka, kurią siejo svahili kalba ir islamo religija.
Lamu įlanka, esanti prie Somalio sienos yra geriausias, svahili kultūros atspindys ir tikras šiaurinės pakrantės perlas.
Vandenynų Kenija
Lamu sala yra viena patraukliausių Kenijos pakrančių. Pirmiausia dėl to, kad ji yra nutolusi nuo urbanizuotų ir lengvai pasiekiamų šalies vietų. Atrodo, kad tai visiškai atskiras pasaulis, kuriame galioja savi įstatymai. Lamu saloje vertingiausi yra jos paplūdimiai, taip pat reikėtų paminėti Manda salą ir Manda miestą, įkurtą dar 9 amžiuje, kur susiformavo svahilių civilizacijos miestas – valstybė, valdoma sultonų, tituluojamų mfalme. Lamu saloje esantis Lamu miestas yra tarsi atsiskyrėlių, nepanorusių persikelti gyventi į 21 amžių vieta. Tai Unesco saugomos teritorijos.
Nors Mombasa salai priklauso pakrantės savininko ir karaliaus titulai, ji nuolat konkuruoja ir taikstosi su mažojo Nairobio lyderiavimu. Mombasa tai didžiulė sala, dirbtinai prijungta prie Kenijos pakrantės iš visų pusių supama Indijos vandenyno ir įlankos. Tokia Mombasos geografinė padėtis yra tikra pasaka judriam uostui į kurį nuolat atplaukia ir išplaukia laivai. Salos vaizdas gan chaotiškas – nedideli, tarsi į krūvą sumesti namukai ir kiekvienoje gatvėje vaizdas į Indijos vandenyną.
Miestas šioje saloje nėra senas, ir nors jame galima atrasti 15 amžiaus pamatų, dabartiniai pastatai vargiai siekia 100 metų. Tikras malonumas pasivaikščioti Mombasos saloje, pašniukštinėti palei medines namų duris gatvėse, užeiti į įdomybių parduotuvėles, kurios pardavinėja Tintino komiksų personažus ar apžiūrėti Basheikh mečetę.
Įspūdinga Fort Jesus tvirtovė tai portugalų „dovana“, kurią, 17 amžiuje užgrobę miestą jie padovanojo salai: Mumbasa anuomet buvo it gardus kąsnelis, kurio visi troško. Fort Jesus tvirtovė yra žvaigždės formos aukštus mūrus turinti konstrukcija, kurią gindami ir puldami žuvo tūkstančiai žmonių.
Baigiant pasakoti apie Mumbasos salą reikėtu paminėti du dalykus. Pirmas, tai MacKinnon – autentiškas ir unikalus turgus, kuriame, toli nuo turistų žvilgsnių, gali užuosti ir pamatyti tikrąją Keniją.
Antrasis dalykas tai Likoni keltas, jungiantis miestą su pietų pakrante. Tai didžiulis metalinis „banginis“ - gyvas urbanistinės Afrikos atspindys, autentiškas realybės akibrokštas.
Balto smėlio paplūdimiai
Likoni yra neišvengiama transporto priemonė jeigu norite patekti į rojų (arba kažką į jį panašaus), esantį pietinėje Kenijos pakrantėje.
Ši pakrantė, tai tarsi Karibų jūros spalvų atspindys: šimtas kilometrų paplūdimių, kuriuos saugo palmių miškai ir skalauja kristalo tyrumą primenantis vanduo. Be abejonės, tokios viliojančios vietos neišvengė turistų dėmesio - greitai čia išdygo ne viena dešimtis viešbučių, kurie lyg norėdami susilieti su gamtovaizdžiu, slepiasi tarp pakrantės miškų. Jeigu tik šiems miškams būtų leista nevaldomai augti, po poros metų visų minėtų viešbučių čia turbūt neliktų nė kvapo.
Kita Kenijos pakrantės dalis, tai du didžiuliai Tiwi ir Diani paplūdimiai, kurie, atrodo, neturi nei pradžios, nei pabaigos, atskirti tik nedidele įlanka. Šalia čia esančių didžiųjų prabangių viešbučių, stovi ir kuklesni būstai, kuriuose dažniausiai apsistoja „backpacker“ keliautojai.
Patys brangiausi svahili pakrantės lobiai yra pasislėpę, tačiau tik nuo tų, kurie nenori jų ieškoti. Vieni gražiausių pasaulyje vaizdų po vandeniu, slepiasi šiltuose Kenijos vandenyse, kur dugnas yra nuklotas tankiu, koralų rifų kilimu, Watamu ar Diani pakrantėse. Prieš vykstant į Keniją reikėtų nepamiršti lietaus sezono, kuris čia tęsiasi kovo - gegužės ir lapkričio – gruodžio mėnesiais. Šio sezono metu vanduo netenka savo įprasto grožio ir tyrumo.
