Ne vienerius metus čia dirbantys specialistai puse lūpų užsimena ir apie tai, kad tie, kurie Vilniaus pakraštyje, Verkių regioninio parko pušyne, prisiglaudusią sanatoriją norėjo paversti „kokiu nors pelningu komerciniu objektu“, vienaip ar kitaip patys nukentėjo, o tie, kurie geranoriškai padėjo, sulaukė sėkmės.
„Gal čia tikrai kokia ypatinga vieta? Juk aplink mus į dangų stiebiasi ne tik Verkių regioninio parko pušys, tarp kurių net per pačius vasaros karščius galima rasti vietelę įkvėpti gaivos. Sanatorijos „Pušyno kelias“ gyvenamųjų ir gydyklų korpusų kaimynystėje rymo net kelios Kalvarijų Kryžiaus kelio koplyčios, o nedidelė Kryžiaus kelio atkarpa driekiasi, galima sakyti, per patį sanatorijos kiemą“, – svarsto sanatorijos darbuotojai.
Išklausyti jų pasakojimų ir pamėginti pajusti, kuo ši vieta ypatinga, portalo balsas.lt žurnalistai išsiruošė kartu su žinoma bioenergetike, sveikos gyvensenos specialiste Jūrate Malinauskiene.
Pušis išaugino kryžių
Iš lūpų į lūpas pasakojama pušies-kryžiaus istorija. Maldininkai, einantys Kalvarijų Kryžiaus keliu, ir neretai prie jos sustojantys, šį medį laiko šventu. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad sovietmečiu, 7-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje, kai sprogdino Kryžiaus kelio koplyčias, skeveldra nukirto greta augusios pušies viršūnę.
„Gamtininkai sako, kad nulaužus viršūnę, pušis jos neataugina – ji šakojasi į šonus. Tačiau ši pušis išaugino ne tik šonines šakas, bet ir naują šaką į viršų – išaugo būtent kryžiumi. Vietiniai tai priėmė kaip ženklą, kad Kryžiaus kelio sunaikinti nepavyks, o tą pušį pradėjo vadinti šventa“, – pasakoja jau daugiau kaip 20 metų sanatorijoje dirbantis Vytautas Dumbrovas.
Anot jo, kai buvo atstatomas kryžiaus kelias, ant pušies, toje vietoje, kur ji išsišakoja, buvo pritvirtintas Nukryžiuotasis, o maldininkai , eidami Kryžiaus keliu, visuomet prie jos sustoja pasimelsti. „Dažnai čia atvažiuojantys lenkų maldininkai vienu metu net atsilupdavo po gabalėlį šios pušies žievės – kaip šventą relikviją“, – sako Vytautas.
Išklausiusi pasakojimo, bioenergetikė J. Malinauskienė atsakė: „Žmonių tikėjimas padarė savo. Bet ši pušis ir žemė, kurioje ji auga, yra tarsi takoskyra tarp tamsos ir šviesos. Jei stovi veidu į pušį, dešinėje tamsu, o kairėje – šviesu“.
Basomis priėjusi prie pušies, ji tęsė: „Ši vieta paskirsto energijas. Jeigu tu ateisi su šviesiomis mintimis, tau padės šviesioji pusė. Bet jeigu ateisi su tamsiomis mintimis, nedorais ketinimais, tave ir pasitiks tamsa. Kairė-dešinė arba balta-juoda. Tačiau tai ne pušies, o pačios žemės energetika. Ši vieta nemėgsta tuščių žmonių – bedvasių, besielių. Jei tu toks – tuščiai minsi žemę, ji tave „nurašys". Bet jei tavo darbas teisingas, naudingas žmonėms, žemė, ši vieta tau padės“, – sakė bioenergetikė.
Ji pridūrė, kad gydyklai ši vieta puikiai tinka, nes moterys, greičiausiai vienuolės, daugybę metų čia ne tik meldėsi, bet ir slaugė žmones. „Čia susikaupusi slaugytojų energetika. Stovėdama prie pušies matau moteris vienuoles, kurios rūpinosi žmonėmis ir padėjo ligoniams. Moterų, vienuolių energetikos čia labai daug susikaupę. Jeigu tu sieksi padėti žmonėms, kad jie taptų sveikesni, tada ši vieta tau padės tai daryti. Bet ji atmes tuos, kurie eis su savanaudiškais ketinimais – jie susidurs su įvairiomis kliūtimis ir paprasčiausiai negalės įkelti čia kojos“, – stovėdama prie pušies dalijosi mintimis J. Malinauskienė.
Jos teigimu, bet kuris žmogus, atsistojęs prie pušies ir atsirėmęs į ją pajus, kaip stuburu teka energija. „Jei jums ką nors skauda, paprasčiausiai pastovėkite atsirėmę į ją, ir jums šiek tiek palengvės. Jei nežinia dėl ko nerimaujate, ši vieta taip pat padės susigrąžinti ramybę. Labai daug savo skausmo ir sunkumo čia žmonės palieka“, – sakė bioenergetikė.
„Bet projektą, kurį esate sumanę, darykite. Ši vieta jums padės“, – atšlijusi nuo pušies-kryžiaus ir atsigręžusi į ją lydinčius „Pušyno kelio“ darbuotojus pasakė jiems J. Malinauskienė.
Apie kokį projektą prakalbo bioenergetikė, ką ji pajuto prisilietusi prie išsaugotų vienos iš sovietmečiu susprogdintų koplyčių pamatų, ir ką dar ji pajuto klajodama Verkių regioninio parko pušyne atstatytu Kryžiaus keliu, papasakosime kitą kartą. Papasakosime ir apie tai, kaip ši vieta pasitiko tuos, kurie atėjo ne tyra širdimi. Laukite tęsinio.
