Nes mums labai gerai, primena Lietuvą valdančios partijos vis garsiau pakeitimų reikalaujantiems piliečiams, pradėdamos ruoštis naujo Seimo rinkimams. Nors jie įvyks dar tik už keturiolikos mėnesių, tačiau vasara ir politikų atostogos jų apdūmojimui pats tinkamiausias laikas, o susiprivatintos gražių ežerėlių pakrantės - puikiausia vietovė susibūrimams. Tad kodėl tokiomis sąlygomis nepasinaudoti? Bet pasiruošimui juk bus dar viena vasara, o prieš tai - ir ruduo, ir žiema, tad kodėl taip skubėti?
Ilgai iešmą bedrožiant, šuo kepsnį nuneš, sako liaudies išmintis. O to kepsnio šunelis jau lyg ir tyko, kaskart vis piktesniu balsu suniurnėdamas. Tad geriau pradėti jį čirškinti anksčiau. Jeigu jau ir dabar ne per vėlai? Nes daug metų po Lietuvą skrajojantis nepasitenkinimas Seimo veikla ir jame vyraujančiomis partijomis su metai iš metų tais pačiais įgrisusias vadais, po kiekvienų rinkimų į “savo” kėdes grįžtančiais dėl nepriklausomybės pradžioje susikurtos ir tvirtai įsigalėjusios tokiai užmačiai palankios rinkiminės sandaros, jau kaupiasi į labai rimtą ieškojimą kokios nors kitos išeities. Per pavasarį įvykusius savivaldybių rinkimus plačiai nuskambėjo visuomeninio sambūrio “Kitas pasirinkimas” siūlymas griauti šią sandarą balsuojant prieš visus.
Dabar jo vadovas žymus politologas docentas Vytautas Radžvilas Seimui vadovaujančias šiandienes partijas jau visiškai nurašo. Tarp jų nė kokių skirtumų neįžiūrėdamas, šis įžvalgus politologas visas jas suplaka į vieną, jo paties nomenklatūrine pavadintą, partiją ir kaip atsvarą jai siūlo burti visiškai naują politinį telkinį.Turbūt šios užuominos ir atsiliepia tokiu skubiu “nomenklatūrinikų” sujudimu. Kas gi norėtų šį sotų politinį lovį atiduoti kam nors kitam?
Norim būti tokie, kokie esam, išlaikyti tai, ką turim, ryškėja jų vadovų nusiteikimas. Ir jeigu mums kyla koks nors pavojus, pasipriešinimas - visomis jėgomis, vos ne kumščiu trenkia jie.
Tačiau ar toks pavojus iš tikrųjų yra? Juk kalbos apie pakeitimus neprasidėjo nei vakar, nei šiandien. Kai kurios jau net pasenę. Ar taip pat negali pasenti ir dabartinės? Įskaičiuojant ir Vytauto Radžvilo siūlymą, beje, ne pirmą ir turbūt ne paskutinį. Juk pas mus jau taip įprasta: daug kalbėti, bet mažai, o dažniausiai nieko nedaryti. Tačiau šį kartą gali būti ir kitaip. Taip leidžia manyti ir pačių partijų keisti politiniai žaidimai ir dėl jų griežtesnis aplinkos žodis.
Daug ką nustebino socialdemokratų ir konservatorių nei šioks, nei toks susimetimas po vienu vyriausybės stogu, pastariesiems joje net nedalyvaujant. Tai, be abejo, įgalino Radžvilą grūsti jas abi į vieną nomenklatūrinį maišą (“Virš Lietuvos – vienpartinės sistemos šešėlis”, “Amerikos lietuvis” psl.30; 2007 7 28). Kazimieros Prunskienės, Viktoro Muntiano ir Romualdo Ozolo sutūpimas į vieną gūžtą rodo baigiamas trinti ideologines ribas. Kam jos, jeigu neveda į valdžią – liudija mums čia minimų penkių partijų mąstysena. O kai kurie kiti veiksmai jau kelia abejones net jų bei jų sudarytų valdžių demokratiškumu, nusidriekiančiu net iki Prezidentūros.
Į tai jau ir užsienis atkreipė dėmesį. Europarlamentaras Aloyzas Sakalas pasigedo demokratijos prezidento laikysenoje svarstant Policijos generalinio komisaro Grigaravičiaus prasižengimą su įstatymu, o norvegas politologas Svenn Arne Lie, ištisus metus Lietuvoje išgyvenęs ir valstybės įstaigų veiklą stebėjęs, jų demokratiškumą jau labai kritiškai vertina.
“Pirmiausia į akis krenta tai, kad Lietuvos politikai silpnai suvokia, kas yra demokratija. Toks politinis luošumas lemia sprendimus. Juk pagrindinė demokratijos vertybė - idėjų kova. Atstovaujantieji skirtingų visuomenės grupių interesams ir idėjoms turi susitarti, kad galėtų priimti visus daugiau ar mažiau tenkinančius sprendimus. Lietuvos didžiausia bėda, kad nėra nė vienos partijos, kuri atstovautų konkrečios visuomenės grupės interesams. Partijos greičiau remiasi savo vadovais ir tenkina atitinkamų finansinių grupių norus. Akivaizdu, kad Lietuvos žmonių siekiams politinėje sistemoje nėra vietos” - teigia šis žymus norvegas. (DELFI, 2007 7 30).
Į šį aptarimą verta atsižvelgti rimtai . Jam patvirtinti pavyzdžių - daugybė. Kai kurie iš jų pirštu net į diktatūrą duria. Tai parodo ir daug kartu mano rašiniuose minėtas vadovų nesiskaitymas su žmonių siekiais. Pagal Lietuvos Konstitucijos nurodymą pusė Seimo narių išrenkami partijų sąrašais. Juos sudaro ne partijų nariai kuriuo nors demokratiniu keliu, bet Vilniuje susispietę jų vadovai, į narius net dėmesio nekreipdami. Pirmaisiais įsirašo save, artimuosius bendradarbius, prie valdžios lovio besiveržiančius klusnius paslaugūnus ir, partijai surinkus įstatymais reikalaujamą nuošimtį balsų, per ją lengvai grįžta į Seimą. Didesnį nuošimtį surinkusi, partija į Seimą atsiveda daugiau sąrašinių. Šalia to, ne koks nors demokratinis vyksmas, bet irgi partijų vadai kandidatus parenka ir vienmandatinėm apygardom. Taigi ir jose išrinkti seimūnai turi būti klusnūs partijų vadovybėms. Ir taip yra nuo pačių pirmųjų nepriklausomybės dienų. Seimui vadovauja tie patys politikai, jų pačių kruopščiai “pasigamintų” paslaugūnų palaikomi “iš apačios”, o oligarchų tūkstantinių - “iš viršaus”. Ir neatrodo, kad čia kas nors pasikeistų. Anksti sujudę partijų vadai tokį pastovumą stengsis užtikrinti visomis jėgomis ir, ko gero, jau čia minėtų oligarchų litais. Ir kas jiem neleis?
Šiandienės apklausos rodo dabar Seime esančių trijų partijų pranašumą, būsimame Seime partijų sąrašais galinčių laimėti po 20 -25 vietas. Dvi iš jų, socialdemokratai ir konservatoriai, tupi Seime nuo Lietuvos valstybės atkūrimo pradžios, o trečioji, liberalai demokratai, naujesne “ateivė”, tačiau savivaldybių rinkimuose pasirodžiusi kaip rimta varžovė dviem čia minimom “amžinojom”. Pridėję dar po keliolika socialdemokratų ir konservatorių, išrinktų vienmandatėse apygardose, galėsime ramiai miegoti. Mus liūliuos tie patys veidai. Jų dauguma “tvarkys” Seimą, o per jį - ir vyriausybę, kaip savo namus. Ir kas jiems taip daryti neleis? Vytautas Radžvilas? Bet jis jau seniai galėjo suvokti, kad jo “paklodiniai” rašiniai nereiškia nieko. Ir jo siūlomai naujai, jo paties pavadintai “Pilietinei”, partijai suburti reikia ir geros organizacijos, ir daug darbo, ir daug pinigų. O kol kas visa tai ne tik nėra, bet ir nenusimato šaltinio, iš kurio būtų galima šių gėrybių pasisemti.
Bet… Sakykim įvyko kažkoks stebuklas: nauja Pilietininkų partija įsteigta. Tokia, kurios Radžvilas nori, ir eina į rinkimus. Kokią rinkimų sandarą ji pasirinks? Kaip ji suburs kandidatus, pagal kokią atranką, kas tą atranką atliks, kokiu būdu kandidatus ji siūlys rinkėjams, kaip jie turės balsuoti? Ar tos partijos veikloje bus vietos Lietuvos žmonių siekiams? Tokios, kurios pasigedo norvegas politologas Svenn Arne Lie dabartinėje Lietuvos politinėje sandaroje? Bet jeigu tų čia minimų naujovių ir į jas panašių nebus, o toji nauja partija veiks dabartinės sandaros rėmuose ir pagal dabartines taisykles, nuo rinkimų pradžios iki kėdės Seime, tai kuo ji skirsis nuo dabartinių 35 partijų? O jeigu bus kuriama nauja rinkimų sandara, tokia, kurioje būtų vietos ir Lietuvos žmonių siekiams, tad ar nevertėtų pirma sukurti ją ir bandyti įgyvendinti dabartinių partijų veiklos ir ypač rinkimų lauke. Juk rinkimų sandarą vis tiek reikės keisti, nes Konstitucinis Teismas esamą pripažino nekonstitucine, tad, ta proga pasinaudojant, kodėl nepergalvoti ir nepertvarkyti jos iš pačių pagrindų. Pertvarkyti taip, kad joje būtų vietos kiekvieno Lietuvos žmogaus siekiams. Gal tada visi partiniai reikalai pasisuks taip, kad ir Vytautui Radžvilui, beje, ir ta kryptimi pradėjusiems sukti kitiems. atpuls noras naujas partijas steigti. Gal tada ir dabartinės vyraujančios nebedrįs moti į mus ranka su šūkiu: „patriūbykit mums, kokios esam, tokios ir būsim“. Ir nebe jos mus, piliečius, valdys, bet veiks pagal mūsų nurodymus. Gal tokia išeitis būtų parankesnė, lengvesnė ir patikimesnė?
