Šį savaitgalį įvykę Rusijos parlamento rinkimai yra įdomūs ne savo rezultatais. Pastarieji buvo žinomi iš anksto. Skaitant pranešimus apie rinkimų apylinkėse vykdytas loterijas, vaišes, siūlymus nemokamai urologiškai ir ginekologiškai pasitikrinti ir pan., net didžiausiam rusofilui Vakarų politikų tarpe turėtų būti akivaizdu, jog “demokratija” Rusijoje yra “šiek tiek kitokia”.
Ji laikraščiuose vadinama “valdoma”, o vienas iš Putino ideologų pavadino visa tai “suverenios demokratijos” modeliu. Tai, jog demokratijoje suverenitetas visada turėtų priklausyti tautai, politologo netrikdo. Kitos demokratijos yra, išeitų, nesuverenios, ir taškas.
Bet gal palikime Rusijos diktatorių švęsti ir su jo dvaro politolgais aiškintis apie šlapią vandenį, sviestuotą sviestą bei kurti naujus kalambūrus, apipavidalinančius fašistinę šalies realybę. Gįžkime Lietuvon.
Prisiminkime, ką mūsų šalies vadovas sakė apie mūsų demokratijos būseną. Pasak jo, esame sukūrę “nebijančią diskutuoti demokratiją”.Nežinau, ar praėjus pusmečiui nuo momento, kada Valdas Adamkus ištarė šiuos žodžius, jis po jais šimtu procentų pasirašytų. Kita vertus, niekada neteko girdėti, kad jis prisipažintų dėl ko nors konkretaus klydęs. Bet ne tai svarbiausia. Atrodo, kad Lietuvos vadovas, jokiu būdu nelyginant jo su Kremliaus čekistu, tikrai turi priežasčių vartoti skambius aiškinamuosius išsireiškimus, aiškindamas mūsų politinės praktikos santykį su demokratijos teorija.
Lietuvoje, anot Konstitucijos, lyg ir egzistuoja atstovaujamoji parlamentinė demokratija, kai valdžia vykdoma per tautos išrinktus atstovus, tačiau tos pačios Konstitucijos dvasia nesivaržydama stato juos į kampą, taip pat ir daugiau nei pusė piliečių nebedega troškimu deleguoti suverenitetą tiems, kas siūlosi įgyvendinti.
Tiesa, yra dar tiesioginės demokratijos mechanizmas – referendumas. Teigiamai jis suveikė du kartus. Priimant Konstituciją, kai teturėjome, regis, tik rudimentinius demokratijos įrankius, dar nebuvo kas „apie viską pagalvoja“, o minėtoji dvasia nekalbėjo taip dažnai ir taip tendencingai.
Antras kartas buvo jau visiškai kitoks. Daugelis net labai kritiškų politikų, politologų ir apžvalgininkų tuomet užsimerkė, nusigręžė ir, fejerverkų bei išsipildžiusios svajonės fone, „nurašė į gamybinius nuostolius“ referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje, metu sukomercinimą. Tautos apsisprendimo teisė tuomet buvo vulgariai suplakta su „mūsų teise rinktis“. Daug kas rinkosi: ar skalbimo miltelius, prastos rūšies alų ir dar kažką pirkti už kasdienę kainą, ar mojuojant europiečio lipduku, stumdantis alkūnėmis, rusiškai keikiantis ir griaunant „Maximos“ stelažus, apsirūpinti jais už 1ct. Politinis elitas, net su tuometiniu jo „oponentu“ ir prezidentu R.Paksu priešakyje, nematė tame ničnieko blogo. Dvasia irgi domėjosi tik strateginiais klausimais ir smulkmenų neknaisiojo.
Šiandien politikai, jau pripratinti prie statistų vaidmens, mat sprendžia ir kaunasi tie, kas „apie viską pagalvoja“ ir jų biznio partneriai ar oponentai. Tik vieną kitą iš jų sutrikdė ar papiktino strateginių energetinių klausimų gvildenimas ir sprendimas „po antklode“ ir vėliau sekęs jau viešas vertelgų tarpusavio apsirėkavimas, paliekantis išsižiojusią vyriausybę ir vaikiškai besidžiaugiančią opoziciją paraštėje. Mat politiniams mūsų strategams tai tapo įprastu dalyku ir jaudina nebent tai, ar tie, kas „padėjo ateiti į Europą“, toliau naudosis jų paslaugomis savo sumanymų politiniam aptarnavimui.
Yra du aktualūs klausimai, kuriuos šiandien galėtų išspręsti referendumas. Pilietybė ir Ignalinos AE antrojo bloko darbo pratęsimas. Įdomu, kas šiandien turėtų daugiau galimybių prišaukti reikiamą kiekį rinkėjų į balsavimo kabinas – politiniai lyderiai ir moraliniai autoritetai (kokie jie bebūtų), ar neeilinė akcija, siūlanti už porą centų gauti ne tik dvigubą pilietybę ir elektrinę, bet dar ir kilogramą tarybinių sasiskų, kartu su kokiu nors pigiu odekolonu (alaus negalima, nes politinio korektiškumo mylėtojai gali priminti karą keliuose)?
O kaip ten su ta diskusija ir jos baime? Mūsų krautuvininkų demokratija jos tikrai nebijo. Nes ji nevyksta. Nėra jokio ginčo, kuriame gimtų tiesa. Matome tik nuogą galios žaidimą, kuriame galima reakcija į kilusį skandalą yra kritikų kompromitavimas, tildymas, o dažniausiai tiesiog ignoravimas. Kartais, kai slopintuvai nepakankamai efektyvūs, galima paaukoti dėl akių kokį A. Pocių, kad eteryje pritiltų „triukšmai“. O kartais, metus kėlus kainas, galima nuraminti, kad „karteliniai susitarimai jau išardyti“ (neklauskit, kas juos sudarė ir buvo nubaustas) ir organizuoti - su kalėdiniais išpardavimais sutampančią - „masinio atpiginimo akciją“.
