Sunku šiandien dainuoti „Kiek rovė – neišrovė“, nes nors rauti nerovė, bet skinte pusę milijono išskynė. Kai skina gėles, paprastai skina gražiausias, tik ką pražydusias. Bet tėvynės idealo kompromitacija realybėje skinte išskynė ne tik tuos, kurie pradeda gyvenimą, bet ir tuos, kurie čia jau buvo stiprokai įaugę.
Beveik kiekvienoje klasėje yra mokinių, kurie patys save išlydi į mokyklą, patys sutinka ir patys sau labanakt pasisako – tėvai pluša londonuose ar dublinuose, šildosi Ispanijos šiltnamiuose. Tokia tikrovė, tokias vizijas regi ir jų vaikai. Kas tos nosinės, tie kableliai, jei aiškiai matai savo realybę: ne tau, Martynai...
Niekada iki šiol nemąsčiau apie ateitį tiek daug, nes esu tik dešimtokė. Nežinau, gerai tai ar blogai, bet dabar ji šiek tiek ir baugina. Ne egzaminai, ne. Gyvenimas. Ateitis. Iš mūsų mokyklos į įvairius lažus svetur išvyko dešimt mokytojų. Ir mano lietuvių kalbos mokytoja, auklėtoja. Jaunos, turinčios aukštąjį išsilavinimą, bet net mažame miestelyje iš atlyginimo negalinčios nei buto nusipirkti, nei paskolos pasiimti.
Ir aš ne iš turčių, reikės pačiai kabintis į gyvenimą. Nenorėčiau dantimis ir nagais, bet kaip? Turiu ir kitų užsiėmimų, be liūdnų apmąstymų, bet galvoti privalau, juo labiau kad šio rašinio tema būtent tokia. Tad ką daryti? Kol sėdžiu suole, kol ruošiuosi studijoms, atrodo, gerai žinau, kur mano vieta ir kur aš save realizuosiu. Bet gal ir kiti, ir tos mano mokytojos, žinojo, o štai jų nebėra. Matyt, tie socialiniai kontrastai per daug dideli, kad net universitetus baigusios mokytojos, po penkerius metus išdirbusios mokykloje, pilsto alų svetur. Ir vis tiek galvoju apie gyvenimą čia, savo žemėje. O kodėl savo noru turėčiau išvykti? Niekas nestovi vietoje, viskas, kad ir kokia gili stagnacija būtų, vis tiek gyvenime keičiasi. Čia aš žengiau pirmą žingsnį, čia išmokau kalbą, ja mąstau, ja puoselėju viltį.
Turime demokratines institucijas, bet, kad jos funkcionuotų, reikia patiems pasirūpinti. Esame piliečiai, o valstybė – tai mes. Žemėje, kurioje gimiau, kurioje turėtų gimti ir mano vaikai. Čia turiu ir galiu šiek tiek prisidėti prie tos kaitos, kad ir man pačiai, ir kitam būtų geriau gyventi. Kai sakau „geriau“, mąstau apie daug ką – ir apie socialinę gerovę, ir apie teisingumą, ir apie kultūrą.
Šiandien tie Justino Marcinkevičiaus žodžiai, tą lemtingą naktį dainuoti tų, kurie stovėjo prie Televizijos bokšto ar Parlamento, kiek kitaip skamba. Kai kas juos ironiškai ar ciniškai pacituoja. O ir iš tikrųjų, ar Tėvynė bėra šventovė? Taip ją ragina mus suprasti vadovėliai, bet realybė kiek kitokia. Po ją jau purvinais brangiais batais vaikščioja įvairūs prašalaičiai, galbūt net tie, kurie krauju buvo ginami. O kas jiems? Man ekskursijoms į mokinio krepšelį įdėjo penkis litus, sau – po porą tūkstančių telefonui ir kanceliarinėms priemonėms... Galėsiu prusintis, galėsiu į Šiaulius(!) nuvažiuoti... Į vieną galą... Kai jau tiek paskyrė, ką čia reiškia pėsčiomis sugrįžti?!
Kokia praraja tarp tų laisvės vizijų ir gyvenimo! Bet Maironio satyros žodžių, idealisto žodžių, šiandien per maža. Tos prarajos žodžiais neužpildysi. Žmogus – ne medis, į apibrėžtą teritoriją jo neįsodinsi. Jo niekas neberauna, bet jis neauga, ir tiek. Jį reikia patręšti, palaistyti. O kas palaistys? Visi savimi užsiėmę, parlamentas tapo akcijų birža, karštligiškomis varžybomis.
Laisvė yra moralinis gėris, tad kol nereikia galvoti apie duoną, kol ją atriekia tėvas, galime naudotis viskuo, ką ta pamote pavirtusi tėvynė dar duoda, galima ją mėginti paversti savo motina – iš lėto, diena po dienos, diena po dienos… Ir vėl čia tiktų Maironis: „Paimsiu arklą, knygą, lyrą…“. Laisve reikia mokėti naudotis, nes matome, kad ta karta, kuri susiformavo nelaisvės metais, laisvę ir demokratiją suvokia savotiškai: griebk, kol laisvas, veržkis į Seimą ir būsi laisvas.
Ir tas sugriuvęs dvaras, ir tas mano bendraklasis Audrius, miegantis suole, ir sudaužytas butelis pakelėje, ir rusiška daina Palangoje, ir riebus rusiškas keiksmažodis mokyklos koridoriuje – viskas. Viskas mūsų, ir viskas – mūsų rankose. Nors naujausioje istorijoje daug gražių pavyzdžių, kažkodėl savo idealo gyvenime nebeturime. Net knygose – visi kažkokie šiek tiek iškrypę iš vėžių, po savo dvasią besikapstantys. Tad reikėtų ieškoti bendraminčių ne tik šalia savęs, bet ir toliau. Bet ne mobiliuoju, ne internetu, o gyvai – akis į akį.
Dainuoju jaunimo chore, giedu bažnyčioje, bet ten mus vienija muzika ir sakralinės idėjos, galbūt gyvenimo nuostatos. To neužtenka. To net man neužtenka. Vytautas Kernagis šaukia tautą Bernardo Brazdžionio žodžiais tik švenčių dienomis, tarsi primindamas dainuojančios revoliucijos auką ir siekimus. Mes turėtume šaukti kitaip: mokykloje – proto pastangomis, visuomenėje – aktyvia pozicija. Juk labai svarbu, kad formuojant pilietinę visuomenę demokratija taptų ne tik formaliai įtvirtinta valdymo forma ar dar viena tarptautiniu žodžiu žodyne, bet tiesiog gyvenimo principu, ne tik įstatymų, bet ir mąstymo, poelgių ir darbų pagrindu, visuomenės solidarumu. Tegu atneša „valdžios kapšą“, pasak Maironio, ir pasidalija su gabiu, su jaunu, su pačiu mažiausiu, kuris irgi nori būti gyvas realios demokratijos vaisiais.
Kas ta laisvė ir ta tėvynė? Tai turėtų būti pamatas, kad be baimės galėtum puoselėti viltį ir čia pradėti savo gyvenimą, ir čia pabaigti. Kai nutilo atgimimo dainos, jas pakeitė pragmatiškesnis požiūris ir nei jauni, nei seni idealistai čia nebeturi vietos. Ir mokykloje kažkodėl girdime prašymą uždaryti pirtyje ir neišleisti, bet nebegirdime to, kas mus keltų ir neštų – negyvenimiška, nepraktiška, neprotinga…
Tas pilietiškumo jausmo ugdymas įvairiausiomis priemonėmis – integravimu į bendrojo lavinimo kursą, į viešojo informavimo priemones, gal netgi vėl į literatūrą, naujų organizacijų steigimu – labai svarbus. Žmogus, net jaunas, net mokyklinio amžiaus vaikas, nejaučia ryšio su aplinka, tarsi su niekuo čia nesusijęs, niekam nereikalingas, todėl, kai emigruoja, net neturi ko ilgėtis. Lietuva jau sutelpa į vieną sąvoką – tėvas, motina, o kai ir tas tėvas – motina Dubline, kam mokyti svetur gimusias atžalas gimtąja kalba?
Kai į kokybišką vandenį pamerki šakelę, ji ir be šaknų prigyja, išleidžia balkšvas ataugas. Tai reikėtų taip įauginti žmogų į savo žemę, kad nukirtus šaknis jam skaudėtų, kad jis jas fiziškai jaustų. Toks gal ir uždarbiaus svetur, bet kiš į „kojinę“ eurus ar dolerius ir mąstys apie savo Itakę, grįš namo – pirks butą, statysis namus, kalbės lietuviškai ir neparduos savo orumo už skalbimo miltelius – bus pilietis.
Tad manau, kad svarbu sukurti piliečių visuomenę, kuri ne tik gyventų, bet ir justų laisvę, ir Tėvynę kaip nekvestionuojamą vertybę, kaip gėrį, suprastų, dėl ko buvo kviečiama tauta prie degančių laužų, – grumtis, laimėti ir oriai gyventi. Kai sakau „oriai“, nebūtinai turtingai (nors būtų gerai), bet būtinai visavertiškai. Padaryti žmogų piliečiu – sunkus uždavinys. Nepratekęs, ar net nepretendavęs pratekti tarp aukščiausių, jis kažkodėl jaučiasi nieko negalįs, menkas ir mažas. O juk taip nėra. Tuos didžiausius išrenka maži, paskui, vertai ar nevertai, su gėlėmis sutinka, niekada neprieštarauja, nereikalauja.
Aš norėčiau būti ne gyventoja, o pilietė savo valstybėje. Ir kad kiti būtų. Norėčiau, kad pilietinėje visuomenėje žmogus turėtų imunitetą bei suvokimą, kad jo, rinkėjo, balsas nebegalėtų būti nupirktas už porciją ledų ar alaus gurkšnį. Būsiu patenkinta, kai Lietuvos pilietis nežiūrės pro pirštus ir netylės, kai jam pučiama migla į akis: Jausiu, kad gyvenu savo valstybėje, kur ir aš esu vertinga ir reikalinga. Tik taip įmanoma pasipriešinti cinizmui, melui, populizmui ir nekompetencijai. Esu girdėjusi, kad jaunas ir gabus čia ne tik nereikalingas, bet net pavojingas ir nepageidaujamas – konkurentas juk…
Ne valstybinės organizacijos išugdys pilietį, o grupės pagal interesus ir pomėgius, susibūrusius, o ne surašytus į sąrašus, kad gražiau viskas atrodytų. Tik aktyvus žmogus gali pasirūpinti savimi ir kitu, gali nubraukti praeities dulkes ir nuo Tėvynės veido. Jauniems kelią! Tos Kernagio dainos mums – ir aš norėčiau ateiti, kai jis šaukia tautą. Norėčiau ne tik rinkti parašus, bet ir išmėginti į tuos sąrašus įrašytuosius melo detektoriumi, nes gana jau to melo ir tų viešbučių mylimosioms.
Manyčiau, ne veltui pradėjau kalbėti apie valdžios užkaborius. Žinoma, ji neturi tokios galios, kaip vieninga tauta, bet nuo valdymo institucijų, darbų, sprendimų, politikos ir požiūrio priklauso vos ne esminiai valstybės klausimai. Tos politikos dėmesio centre turėčiau būti ir aš, ir mano tėtė, ir močiutė, ir ta mano išvykusi mokytoja. Bet ar esame? Sunaikino mano mokyklą, tariamai rūpindamiesi mokslo kokybe, paskyrė du litus pietums, penkis ekskursijoms, trisdešimties metų senumo suolą, antikvarinę biblioteką... Ačiū!
Valdžia dabar jaučiasi esanti nuo Dievo – iki gyvos galvos. Ji siejama su senąja karta, kuriai atlyginimas tapo ne kilpa ant kaklo, o pakyla į patį rojų. Pripažinkime – tokio begėdiškai prisitaikiusio, stoviniuojančio, apgaudinėjančio savanaudžio net nebuvome matę. Bet patenkinti. Tai netrukdo. O jei kam trukdo, tas pats pasitraukia... į Londoną.
Mano, pilietės, uoslė čia dar užuodžia: valdžioje daug praėjusių laikų tvaiko. O aš noriu gaivaus oro, naujų planų ir idėjų, kurios virstų gyvenimu. Noriu realios paskolos studijoms, noriu čia galimybių gyventi. Gal reikėtų per daug nesipūsti, pažvelgti į kitas šalis ir pasimokyti. Negi nieko pritaikyti ar pasimokyti negalime? Mūsų valstybėje mus dusina biurokratizmas, tas valdžios cinizmas. Juk, kad ir kur nueitum, gali nesunkiai suvokti, kad jis veši. Ir turbūt ne savaime, juk mes patys ir tręšiame šias piktžoles abejingumu ir susitaikymu. Tai juk žlugdo, stabdo valstybės kilimą, vystymąsi.
Dar vienas dalykas, kuris iškyla mano mintyse, kalbant apie tą Tėvynę, kurioje noriu gyventi, tai sakinys: „Ne vien duona žmogus gyvas“. Dabar šiuose žodžiuose įžvelgiu neatsiejamą žmogaus siekį – materialinę gerovę, įvertinimą, kadangi būtent tai dažniausiai ir tapo emigracijos priežastimi. Jeigu jau apie tai gali išgirsti kalbant ne tik turguje, bet net bažnyčioje, tai rodo, kad bėda nemenka! Socialinis solidarumas, rodos, pamirštas, tarp socialinių sluoksnių toks atotrūkis, kokio nepažįsta kraštai, turintys aukštuomenę, kuri šimtmečiais kūrė savo turtinį paveldą. O pas mus per penkiolika metų tapo rūmų ir milijonų savininkais.
Dar sugrįšiu prie to nusistovėjusio požiūrio. Tarkim, ką tik visi negalėjo atsitokėti iš džiaugsmo dėl tokios pasisekusios „Gerumo akcijos“. O aš pagalvojau, negi tai ką nors iš esmės keičia? Mane labiau džiugintų valstybėje vykdoma politika, kuri gali suteikti pastovią naudą. Kodėl gi nepasekus kitų valstybių pavyzdžiu ir nepabandžius įstatymais sumažinti vaikų globos namų skaičių? Didesnė įstatyminė atsakomybė, tikiu, išeitų į naudą. Kur mūsų milijonierių fondai? Kur mūsų sorosai? Nėra! Ir tuos, kurių dėka net mano mokyklos keturi mokiniai išplaukė į gražius mokslo vandenis, kažkas nori išguiti. Pavydas? Negi ištiktųjų grėsmė kilo iš tų knygų, kurias tas fondas leidžia? O gal tai grėsmė, kad išprususi tauta nebebus tokia pasyvi? Gal akibrokštas, kuris dirgina akį, nes nesinori kokio Radviliškio skurdžiaus vaiko remti ir lavinti, kad jis paskui tave nustumtų, pasakęs, kad karalius nuogas...
Susipažinusi su Kazio Pakšto idėjomis, galiu tvirtinti, kad „Atsarginę Lietuvą“, įsivaizduojamąją Dausuvą, mes galime sukurti. Bet čia, tarp Nėries ir Nemuno. Tu ir aš. Čia ir dabar, nes Tėvynė ir prasideda nuo tavęs ir manęs! Neklausk, ką tau gali duoti Lietuva, ir neverkšlenk, tik apgalvok, koks bus tavo indėlis. Niekada nenuvertink savęs – pasodinsiu ąžuoliuką, iššluosiu savo kiemą, nusišypsosiu kaimynui. Mokysiuos ir augsiu. Štai nuo ko reikia pradėti, keičiant visuomenę – nuo savęs.
Idealistai grėsmės akivaizdoje ieškojo vietos savo Tėvynei, cinikai vadino ją „durnių laivu“ ir, sėdę į jį, patys yrėsi į tirštus vandenis.
Šis Radviliškio Vinco Kudirkos pagrindinės mokyklos dešimtokės Rūtos Dapšytės rašinys laimėjo pirmą vietą Akademinio jaunimo organizacijos „Geopolis" ir VU TSPMI studentų korporacijos „RePublica“ organizuotame rašinių konkurse „Neklausk, ką tau gali duoti Lietuva. Klausk, ką tu gali duoti Lietuvai!“
Daugiau informacijos apie projektą – interneto svetainėse www.geopolis.lietuvoje.info ir www.republica.lt.
