Visuomenė pastaraisiais metais daug diskutuoja apie teisę ir teisininkus, jų poreikį ir kokybę, o stojančiųjų aukščiausiais balais kasmet į šią specialybę nemažėja. Juos rengiančios aukštojo universitetinio mokslo įstaigos taip pat nuolat sprendžia tas pačias dilemas: koks turėtų būti teisininkas ir jo išsilavinimas. Todėl tokio pobūdžio apskritojo stalo diskusija įtraukta į pirmą kartą Vilniaus universiteto Teisės fakultete (VU TF) organizuoto Teisės mokslo pavasario renginių ciklą, kur susitiko tiek Vilniaus, Mykolo Romerio, Vytauto Didžiojo universitetų teisininkai, tiek juos baigę teisininkai-praktikai.
„Teisininko asmenybė turi atspindėti visuomenės poreikį. Todėl turime ir reguliariai paklausti – ko mūsų aplinka iš mūsų tikisi?“ – pirminę diskusijos idėją pristatė VU TF dekanas prof. dr. Tomas Davulis. Iš kitos pusės, jis pripažino, kad aukštojo mokslo misija ir pačiam pasakyti, ką jie gali duoti, kokią asmenybę reiktų išleisti į gyvenimą. Amžina diskusija – ar universitetas turi suteikti daugiau teorinių, ar praktinių dalykų – buvo ir šio susitikimo kritinė ašis, tik ji įgavo kiek kitą leksiką. Dekanas jau nuo pradžių iškėlė klausimą, amatininką ar mąstantį, universalaus išsilavinimo žmogų turi ugdyti universitetas. Prie apskritojo stalo dalyvavusi advokatė Renata Beržanskienė turėjo ir atsakymą iš praktiko pusės: „Mums nereikia amatininkų – žmogus turi išeiti gerai žinodamas teisinę bazę. O jau mes paskui galėsime įdiegti tai, ko reikia konkrečiai darbo vietai. Jaunas žmogus turi turėti stuburą, o visa kita – duosime.“ Jai vienareikšmiškai pritarė ir kiti susirinkusieji. VU TF prof. Vyatutas Nekrošius pabrėžė, kad teisė – tai teisingumo ir sąžiningumo, padorumo menas. Geras teisininkas yra tas, kuris sugeba sujungti teisę, taisykles su sąžiningumu, teisingumu. Tai yra šiuolaikinės normalios visuomenės teisinės sistemos pagrindas – didžioji riba tarp gero, tikro teisininko ir amatininko.
Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto – jauniausio iš Lietuvoje teisininkus ruošiančių universitetų – docento Tomo Bergmano nuomonė taip pat buvo vienareikšmiška: teisė – tai ne kalimas, o įgūdžiai. O Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto profesorius Ignas Vėgėlė tiesiog pabrėžė būtinybę universitetui ugdyti teisinę sąmonę.
Be to, diskusijos dalyviai sutarė, kad teisininkų (gerų teisininkų!) per daug būti negali jau ir dėl to, jog tai – universalus išsilavinimas. Pasak prof. V. Nekrošiaus, jaunas specialistas neprivalo žinoti, per kiek laiko reikia paduoti apeliacinį skundą. Jis turi žinoti, kas yra apeliacinis skundas ir kur surasti tą laikotarpį. „Be to, kad jis turi žinių bagažą, moka identifikuoti problemą, jis privalo gebėti surasti problemos sprendimo būdus ir greitai atrinkti geriausią. Todėl aš ir sakau, kad teisininkas tinkamas visur, nes darbo principas – universalus!“ – specialybės nemarumu įsitikinęs profesorius.
T. Davulis sutiko, kad visuomenėje dabar dažnai girdisi nuomonė, jog teisininkų per daug, jie – tiesiog parazituojantys dariniai. „Aš įsivaizduoju tą pasipiktinimą ir kodėl jis kyla: žmonėms atrodo, kad egzistuoja save ginančios gildijos. Todėl kiekvienas mano, kad be jų būtų daug paprasčiau, ramiau, o kiekvienas pats galėtų susitvarkyti savo reikalus,“ – sakė VU TF dekanas. Vis dėlto jis pabrėžė, kad kitoje svarstyklių pusėje – nuolat besiplečiantis teisinis masyvas, kurio suvaldymui reikia įgūdžių. Teisę jis net palygino su internetu, kur viskas plečiasi ir dauginasi neišpasakytais mastais. Kitaip tariant, norint apginti savo interesą, ir reikalingi tie profesionalai, kurie būtų kaip nardytojai banglente teisiniam masyve.
