Tarptautinių gabenimų rinkoje esant vairuotojų trūkumui, transporto įmonės vis dažniau griebiasi šiaudo – ryžtasi įdarbinti žmogų, visai neturintį patirties tolimuosiuose reisuose.
Netgi Lietuvos darbo biržos (LDB) atstovai patikina, kad prieš keletą metų vairuotojams kelti kur kas griežtesni reikalavimai, o dabar tie patys reikalavimai vis dažniau įvardijami ne kaip būtinybė, bet kaip privalumas. Savo mintimis apie tai, ką reikėtų žinoti vairuotojui, neturinčiam patirties, bet apsisprendusiam save išbandyti kaip šios nelengvos profesijos atstovą, dalijasi ilgametę patirtį šiame darbe turintys vairuotojai bei darbdaviai.
Ne pirmus metus transporto srityje dirbantys asmenys, pradėję kalbėti apie tolimųjų reisų vairuotojo profesijos niuansus, pirmiausia akcentuoja tai, kad daugelį ryžtis „avantiūrai“ gyventi vilkiko kabinoje įkvepia pinigai. Ir ką tuomet daro būsimasis tolimųjų reisų vairuotojas? „Pačiam ne kartą teko stebėti situaciją, kai žmogus, užsigeidęs gauti ministro algą, bet kokia kaina stengiasi gauti reikiamas teises.
Jei gauna jas „lengvatinėmis“ sąlygomis, daro esminę klaidą. Tokiam „ekstremalui“ norėčiau priminti, kad šios profesijos tik dėl pinigų tikrai neverta rinktis, nes Lietuvos darbdaviai iki šiol nesupranta, kad jo darbuotojas turi turėti ne ką blogesnes socialines garantijas negu turi jis pats. Taip pat vairuotojas turėtų būti apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų, kad įvykus nelaimei, pajaustų tik minimalius nuostolius. Iš tiesų, nežinau atvejų, kad vairuotojas specialiai sukeltų avarijų arba pritvirtinęs krovinį pasistengtų jį sugadinti“, - dėsto ilgą laiką autovežio vairuotoju dirbęs Robertas Šimkus.
Neverta griebti jaučio už ragų?
Pasak R. Šimkaus, darbdaviai, priimdami dirbti naują žmogų, ne visada tinkamai įsitikina, ar jis sugebės dirbti tokio pobūdžio darbą, o darbuotojas, apsidžiaugęs, kad lengvai „praslydo“ ir jau greitai sės už sunkvežimio vairo, aklai puola pasirašyti sutarties. Ir kas tada?
„Mano galva, jei priimamas į darbą žmogus sugeba per 5 ar 10 min. pasirašyti jam pakištą sutartį, atleiskite, brangieji, bet jis yra bukas kaip autobuso priekis. Darbdavys, prieš įdarbindamas turėtų įteikti potencialiam darbuotojui žemėlapį, prašydamas surasti vieną ar kitą Prancūzijos ar Ispanijos kaimelį, suvesti objekto koordinates į navigacijos sistemą, išsiaiškinti, ar žmogus supranta, kaip naudoti analoginį ar skaitmeninį tachografą, ką žino apie darbo ir poilsio reglamentą, CMR važtaraščio pildymą“, - aiškina R. Šimkus.
Pašnekovas iškelia mintį, kad visų šių dalykų naująjį vairuotoją turėtų mokyti ne vairuotojas profesionalas, o dėstytojas specialiuose kursuose. „Aš visų šių dalykų beveik išmokau aktyviai lankydamasis Valstybinėje kelių transporto inspekcijoje, studijuodamas taisykles.
Sakau „beveik“, nes neabejoju, kad žinau toli gražu ne viską. Ir savo aplinkoje pastebiu, kad „žali“ vairuotojai būtent dėl darbo ir poilsio reglamento neišmanymo dažnai patiki tuo, ką sako lenkas ar prancūzas, ir daro rimtų pažeidimų, o po to ieško kaltų. Jei vadovaujiesi reglamentais tinkamai, bėdų, galima sakyti, nekyla. O jei ir kyla, bet žmogus yra įsitikinęs savo teisumu, tam yra teismai. Šiuo atveju aš nekalbu apie atskiras lenkų ar prancūzų pareigūnų sukurtas taisykles. Juk visi žino, kad šioje srityje kyšininkavimas, vertimas sumokėti už neįrodytus nusižengimus yra įprastas dalykas. Bet yra ir kita medalio pusė – darbdavio požiūris“, - kalba R. Šimkus.
Pasiteiravome vairuotojų, kaip tokiu atveju elgiasi darbdavys. „Neretai tiesiog pasakoma – tu važiavai, tavo bėdos“, - sako tentinę puspriekabę jau šešerius metus vairuojantis Antanas Mickus.
Kokie pavojai tyko?
Vienas iš didžiausių pavojų, tykančių vairuotojų užsienyje – nelaimingi atsitikimai. Patyrę vairuotojai primena, kad atsitikus nelaimei, kai reikalaujama vairuotojo parašo, o šis nesupranta, ant kokio dokumento ir už ką pasirašo, būtina parašyti, kad „pasirašau, bet nesuprantu“.
Advokatė Reda Aleksynaitė pataria, kad iškilus klausimui dėl nuostolių įforminimo, geriausia skubiai siųsti dar nepasirašytą dokumentą faksu ar kitomis ryšio priemonėmis į ofisą, kad vadovai galėtų skubiai priimti sprendimą dėl pranešimo draudimo kompanijai teikimo ir tolesnių vairuotojo veiksmų.
Aišku, jei siųsti konkrečioje situacijoje yra įmanoma ir būtina. „Tuomet, kai su dokumento turiniu susipažįsta vadovai, vairuotojas privalo gauti jų instrukcijas dėl tolimesnių veiksmų – pasirašyti, atsisakyti pasirašyti ar pasirašyti su išlyga, kad dokumento nesuprato, nesutinka su jo turiniu ir pan. Jei nėra galimybės nei perduoti dokumentų turinio vadovams, nei jų nepasirašyti, tuomet prierašas „pasirašau, bet nesuprantu“ yra reikalingas“, - sako R. Aleksynaitė.
Dar vienas praktinis patarimas – įvykus autoįvykiui užsienyje, pirmiausia turi būti kviečiami policijos pareigūnai, jei reikia – greitosios pagalbos medikai, o tik paskui apie tai turėtų būti pranešta darbdaviui.
„Taip elgtis reikia todėl, kad įvykus neįskaitiniam ir techniškai mažai nuostolių atnešusiam įvykiui, darbdavys, nenorėdamas veltis į aiškinimusis su pareigūnais, įkalba vairuotoją pasirašyti reikiamus (įprastai su draudimo polisais išduodamus abipusio sutikimo arba nesutikimo), dokumentus ir ragina vairuotoją skubėti iškrauti krovinį, nes krovinys „degantis“, - pasakoja Mantas Petronkus, vairuotoju dirbantis jau keletą metų.
Taigi pasielgęs pagal darbdavio instrukcijas, vairuotojas, galima sakyti, pasirašo sau nuosprendį. „Ką jau kalbėti apie sutikimą vykti į reisą neturint draudimo poliso ar techninės apžiūros dokumentų? Deja, tokių įmonių ir dabar apstu“, - atvirauja nenorėjęs prisistatyti vairuotojas (redakcijai tikroji jo pavardė žinoma).
Būtina nors šiek tiek išmanyti apie techniką. R. Šimkus pasakoja realų atvejį, įvykusį vienoje iš Liuksemburgo degalinių.
„Pernai per Velykas teko sustoti vienoje iš Liuksemburgo degalinių. Mačiau, kaip vienos Panevėžio transporto įmonės vairuotojas, laukdamas jį atvažiuosiančio pakeisti kito vairuotojo, išblizgino vilkiką MAN. Kai atvažiavo kitas vairuotojas, buvo aiškiai matyti, kad jis nesiorientuoja, kur yra atvežtas. Pabendravęs su vairuotoju, supratau, kad jis niekada anksčiau tokio darbo nedirbęs. Negana to, jis pirmą kartą iš manęs išgirdo apie tachografą. Atsivežė jis ir navigaciją, tačiau naudotis ja nesugebėjo.
Kai pasiteiravau, kaip jis ras kelią, atsakė, kad paklaus. Taigi per tris Velykų dienas šis „vairininkas“ taip sujaukė jam paliktą tvarkingą vilkiką, kad šis pasikeitė neatpažįstamai. Dėl nuolat įjungto autonominio šildytuvo išsikrovė vilkiko akumuliatoriai – vairuotojas lakstė po aikštelė dejuodamas, kad sunkvežimis neužsiveda. Kad nuskandintų savo nuoskaudas dėl neva netyčia iškilusių problemų, vakare į savo guolį nešėsi buteliuką vynelio, nors žinojo, kad iš ryto turės būti krovinio iškrovimo vietoje, netoli Paryžiaus“, - prisimena R. Šimkus.
Žydrė Dargužytė
