Prietarai nėra grįsti jokia logika ar faktais. Tačiau aišku viena: kiekviena tauta jų turi. Kokius prietarus reikėtų žinoti, keliaujant po pasaulį ir nenorint nuliūdinti vietinių?
Miręs žmogus Japonijoje visuomet yra paguldomas galva į šiaurę, nes tikima, jog po mirties jis ten ir iškeliauja. Todėl viešbučiai lovas stato priekiu į rytus, vakarus arba pietus, idant pomirtinis pasaulis negautų klaidinamos žinios.
Juoda katė, bėganti per kelią, Lietuvoje neša nelaimę, o Didžiojoje Britanijoje tai reiškia sėkmę. Tačiau tenai geriau vengti varnų arba kranklių – jie pranašauja mirtį ir karą.
Numeris „keturi“ laikomas pranašaujančiu nesėkmę daugumoje Rytų Azijos šalių. Tam įtakos turi žodžio „keturi“ panašumas į žodį „mirtis“ tiek japonų, tiek kinų mandarinų kalbose. Tikėjimas šiuo prietaru yra toks stiprus, jog viešbučiai, ligoninės ir kontorų pastatai praleidžia ketvirtąjį aukštą ir neturi jokių „ketvirtų“ kambarių.
Daug kur skaičius „trylika“ yra laikomas nelaimės pranašu. Kaip bebūtų, Italijoje visi bijo skaičiaus „septyniolika“. Vienintelis paaiškinimas neracionaliai baimei yra tas, jog „septyniolika“ lotyniškai rašomas kaip „XVII“. Perstumdžius lotyniškus rašmenis, gaunasi „VIXE“, o tai lotyniškai reiškia „gyvenau“, taigi „esu miręs“. Nerasite nė vieno septynioliktojo kambario Romoje ar Milane. O štai vokiečių oro bendrovė „Lufthansa“, norėdama įsiteikti italų keleiviams, iš pašalino tiek tryliktąją, tiek septynioliktąją kėdę.
Airijoje rasti keturlapį dobilą laikoma didžiule sėkme. Bet jeigu jį rasite bevaikštinėdamas miške ar kur nors kitur – išsyk paslėpkite. Kaip pasakė garsiojo rašytojo Oskaro Vaildo motina: „keturlapis dobilėlis visuomet turi būti su jį radusiu žmogumi, jo rodyti svetimoms akims – nevalia“. Tikima, jog parodžius keturlapį sėkmė nusigręš.
Kinijoje nepatariama į ryžius ar kitą maistą valgomųjų lazdelių susmeigti taip, kad jos suformuotų „V“ raidę. Kinams tai pernelyg primena smilkalus, kuriuos jie degina mirusiesiems atminti. Tailande tuo tarpu šaltų ryžių nepatariama maišyti su karštais. Jei tai padarysite, kitą sykį kur nors išėjęs – pasiklysite.
Kai Maroke prispirs gamtiniai reikalai, pasisaugokite riaumojančios, ožkos pavidalo dievybės „Maezt-Dar L'Oudou“, kuri gyvena kiekviename tualete su nuleidžiamu vandeniu. Anot marokiečių, didžiausia tikimybė ją sutikti – nuo 23:30 iki 2:30 valandos nakties. Jei vis dėlto akistatos su tualetų deive išvengti nepavyks, išsyk tarkite burtažodį „Rukhsa, ya Mubariqin“ („jums leidus, didenybe“ – lt.)
Šiaurės vakarų Ispanijos regione Galicijoje, keliaudami mišku ar vienišu taku naktį, galite sutikti taip vadinamą „Santa Compaña“ procesiją, susidedančią iš vienuolių apsiaustais vilkinčių mirusiųjų sielų ir vieno gyvojo, nešino kryžiu, varpu ir šventinto vandens puodu. Baugioji kompanija gali jūsų paklausti, ar nenorėtumėte prisidėti. Ispanų liaudies išmintis byloja, kad geriau atsisakyti, nes priešingu atveju mirsite jaunas.
Islandijoje draudžiama megzti ant namų slenksčio, nes yra manoma, jog tai prailgins žiemą.
Jei teks laikyti testą Šiaurės Korėjoje – neplaukite galvos. Žmonės čia tiki, jog plaudamas plaukus vanduo nuplauna ir atmintį, todėl norėdami išlaikyti žinias galvoje egzamino dieną, jie dušo kabiną aplenkia. Be to, savitos kultūros šalyje blogu ženklu yra laikoma merginos arba vaikino pristatymas kitiems asmenims, jai arba jam avint batus. Tai reiškia, jog antroji pusė jus greitai paliks.
Argentinoje vietiniai tiki, jog jei gatvėje randi pinigų, tuoj jų rasi dar daugiau. Todėl visi nuo žemės pakelia nors ir vieno cento monetą, jos neleidžia, niekam apie tai nesako ir tikisi didesnio radinio greitu metu.
Kitoje Lotynų Amerikos valstybėje Venesueloje vienišoms merginoms derėtų pasisaugoti šluotų. Tikima, jog kam nors perbraukus šluota per merginos kojas, ši neištekės. Rumunai tuo tarpu šventai įsitikinę, jog duonų kampučių valgymas užtikrins gerus santykius su uošve. Gal ir teisybė, jei uošvė yra praktiška moteris.
