Egzistuoja nemažai gyvūnų rūšių, kurios dauginasi nelytiniu būdu. Kuo žmonės kitokie?
Sekso prasmė, iš pirmo žvilgsnio, lyg ir akivaizdi – giminės pratęsimas, genomo paįvairinimas. Visgi seksualinės reprodukcijos privalumai evoliucijos kontekste ne tokie jau ir aiškūs, pastebi „Popsci.com“. Ragvabalių patinai užsiaugina didžiulius, gremėzdiškus, raganosiškus ragus, ilgiu siekiančius pusę kūno korpuso. Tokiais ragais ragvabaliai kaunasi dėl patelių. Rojaus paukščiai fantastiškų spalvų plunksnas užsiaugina vedini tikslo poruotis. Čarlzą Darviną (Charles Darwin) jaudino tokie bruožai, nes jo evoliucijos teorija negalėjo visiškai jų paaiškinti („Povo uodegos plunksna, kada į ją bepažiūrėčiau, mane supykina!“ – savo bičiuliui rašė garsusis gamtininkas).
Maža to, seksas įgalina partnerį, kuris niekaip nesusijęs su tavo genetine linija ir yra galbūt prastesnių genetinių duomenų, įterpti net pusę savojo genomo į tavo palikuonių genomą. Kodėl seksas beveik visuotinas tiek gyvūnų, tiek augalų, tiek grybų pasauliuose? Ar natūraliai atrankai, kuri taip myli puošmenas demonstruojančius gyvūnus ir dievina genetinę ruletę, nederėtų susimąstyti apie paprastesnius būdus, pvz., klonavimą?
Ir derėtų, ir nederėtų. Daugybė gyvūnų dauginasi klonavimo būdu; kai kurių rūšių aktinijos pumpuravimosi būdu greta savęs išsiaugina identiškus dvynius. Neseksualiniu būdu daugintis gali ir amarai, bitės, skruzdės. Iš nekalto prasidėjimo palikuonių kartais atsiveda ir kūjagalviai rykliai, kalakutai, smaugliai, Komodo drakonai.
Tačiau kone visi gyvūnai vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu vis dėlto įsitraukia į seksą. Biologai tvirtina, kad sekso privalumai siejami pirmiausiai su genomo performavimu, kuris įvyksta lytinių ląstelių mejozės metu. Vykstant mejozei, tėvų genų kombinacijos suardomos ir perkonfigūruojamos į naujas genetines struktūras – taip gaunamos naujos genų kombinacijos, kurios gali turėti evoliucinių pranašumų.
Vis dėlto vienas gyvūnas įsigudrino egzistuoti visiškai be jokio sekso. Daugelyje gėlo vandens telkinių aptinkamos verpetės (bestuburiai gyvūnai) tėra kelių dešimtųjų centimetro dydžio ir jas sudaro tik apie 1000 ląstelių. Tačiau jos egzistuoja jau maždaug 80 mln. metų. Iš viso priskaičiuojama apie 400 verpečių rūšių. Taigi, genetinė įvairovė (ir visai nemenka) yra ir čia. Nors dar niekas nėra matęs verpečių patinėlio. Verpetės padeda neapvaisintus kiaušinėlius, iš kurių išsirita ir išauga visiškai vaisingos patelės. Kur čia paslaptis?
Harvardo universiteto biologijos profesorius Metjus Meselsonas (Matthew Meselson) su kolegomis pastaruosius kelerius metus tyrinėjo verpečių molekulinę genetiką. Tyrėjai švitino verpetes ypač didelėmis jonizuojančios radiacijos dozėmis (tai paprastai šimtuose vietų nutraukia DNR grandines). Vienas iš buvusių M. Meselsono mokinių Jevgenijus Gladyševas pademonstravo, kad verpetės gali visiškai atkurti savo genomą – beprecedentis gebėjimas gyvūnijos pasaulyje.
Neseniai M. Meselsonas su J. Gladyševu padarė dar beprotiškesnį atradimą: pasirodo, verpetės „importinių“ DNR fragmentų lyg niekur nieko pasisavina iš bakterijų ir grybų – tokiu būdu palaiko genetinę savo rūšių įvairovę. Tad kodėl visi likusieji gyvūnijos pasaulio atstovai... pasmerkti seksui?
