Daugybė žmonių mano, jog bumerangais yra medžiojama metant jį į gyvūną, o nesėkmingo metimo atveju medžioklės įrankis sugrįžta pas metiką ir suteikia antrą galimybę pakartoti tą patį veiksmą. Tačiau tai nėra visa tiesa.
Iš tiesų daugybė bumerangų buvo naudoti kaip vanagus imituojanti priemonė. Bumerangų yra ne viena rūšis, ir dalis jų net nėra skirti sugrįžti pas metiką. Originalus bumerango modelis buvo didesnis ir sunkesnis nei įprastai vaizduojama populiariojoje kultūroje. Šie bumerangai iš tiesų buvo puikūs įrankiai medžioklėje. Jie pas savininką nesugrįždavo, tačiau jų svoris leisdavo efektyviai medžioti gyvūnus – po taiklaus metimo juos apsvaigindavo arba net nugalabydavo. Tokio tipo bumerangai netgi buvo naudojami mūšiuose.
Tačiau manoma, jog sugrįžtantis bumerangas, kaip mes įpratę jį įsivaizduoti, buvo išrastas neplanuotai – metų metus tobulinant originalųjį, stengiantis jį padaryti greitesnį ir atsparesnį vėjo pasipriešinimui.
Vis dėlto sumažėję bumerangai tapo niekam tikusia priemonė medžioti aukščiau aprašytuoju būdu. Jų svoris buvo per mažas, kad galėtų apsvaiginti didesniuosius gyvūnus. Be kita ko, lengvesnius bumerangus tapo daug sunkiau taikliai mėtyti. Todėl juos pradėta naudoti paukščių medžioklėje.
Bumerangas būdavo metamas į paukščių būrį, o pastarieji, manydami, jog juos puola didesnis plėšrūnas, įskrisdavo į medžiuose medžiotojų įrengtus tinklus. Kartais medžiotojai net imituodavo vanago garsus, siekdami padidinti šansus, jog paukščiai patikės, jog jie yra puolami plėšrūno. Ypač įgudę metikai galėdavo sviesti bumerangą taip, jog jis praskriedavo pačiomis medžių viršūnėmis, kur tupėdavo paukščiai, taip juos išgąsdinant ir įviliojant į tinklus.
Tomas Asminavičius
