„Tai vyksta iš lėto, byla po bylos, įrodant, kad čia niekas neperkama, niekas neparduodama, kad čia žmonės kompetentingi ir tas darbas vyksta“, - mano V. Nekrošius.
Prezidentės patarėjas Nerijus Udrėnas antradienį „Žinių radijo“ eteryje minėjo, kad arbitraže taikos sutartis paprastai pasirašoma tik tada, kai taikos sutarties sąlygos yra geresnės už tikėtiną baigtį. V. Nekrošius grieštai nesutiko su tokiomis mintimis.
„Tai buvo pasakyta, švelniai tariant, nesąmonė. Taikos sutartis - tai ir yra nuolaidos abiems pusėms. Tame ir yra esmė, kad kiekvienas kažko atsisako tam, kad užbaigtų ginčą taikiai, susitartų, nesusipyktų, gautų kažką ir nutrauktų bylą“, - savo nuomonę išsakė V. Nekrošius.
„O ne taip: dabar pagalvokite, kita šalis yra padavusi 4 mlrd. ieškinį Stokholmo arbitraže, tai ką dabar „Gazpromui“ sakome: „Žinote vyrai ir moterys, mes su jumis taikos sutartį pasirašysime, jeigu jūs mums duosite 4,5 mlrd. Kokia prasmė „Gazpromui“ mokėti 4,5 mlrd., jeigu jis, pralošus bylą, mokėtų tik 4 mlrd.?“, - klausė pašnekovas.
Pasak V. Nekrošiaus, tai rodo, kad mes dar ne visai suprantame sutarčių reikalus ir arbitražo reikalus. Užsienio valstybėse, kuriose tokia patirtis ilgametė, visiškai normalu kreiptis ne tik į valstybinius teismus, kur teisėjai turi po 300 bylų, bet ir į arbitražo specialistus. Pavyzdžiui, taip vyksta Olandijoje.
Pašnekovo teigimu, arbitrai daug labiau įsigilina į suinteresuotų šalių pateiktą problemą. Taip pat V. Nekrošius įvardijo ir dar vieną arbitražo privalumą verslui. Jo tikinimu, artitražo sprendimai yra konfidencialūs, kai tuo tarpu teismų – vieši.
„Versle yra komercinės paslaptys, tarpusavio santykiai tarp verslo partnerių ir čia tikrai nėra jokio intereso, kad spauda, visuomenė ir kiti apie tai žinotų. Pats geriausias pavyzdys – „Maximos“ Numavičių (Nerijaus ir Juliaus, - red.) atvejis. Visi su pasigardžiavimo rašo, kaip broliai ginčijasi. Jeigu tai būtų arbitražas – niekas nieko nežinotų“
Arbitražas, pašnekovo nuomone, yra pati draugiškiausia ginčų sprendimo forma verslui.
