Dabartinė Lietuvos ekonominė politika nėra socialiai orientuota – pirmiausia ji atstovauja stambaus, o ne smulkiojo ir vidutinio verslo interesams, todėl nėra tinkamų socialinių ir ekonominių sąlygų formuotis vidurinei klasei, didžiulė atskirtis tarp skurdžiausiai ir turtingiausiai gyvenančių žmonių sluoksnių. Tik aiški ir nuosekli politika, skatinanti smulkųjį ir vidutinį verslą, padės stiprėti vidurinei klasei. Be to, karjerą turi lemti išsilavinimas ir profesionalumas, o Lietuvoje šie dalykai neužtikrina nei materialinio, nei socialinio statuso.
Per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje socialiniams reikalams nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Prioritetiniu uždaviniu laikoma makroekonomika – subalansuoti valstybės finansus ir pažaboti infliaciją. O žmogiškuosius dalykus apibūdinantys gyventojų pragyvenimo lygis, darbas, pajamos, vartojimas, regioninė politika, smulkiojo ir vidutinio verslo plėtra, skirtingos vyrų ir moterų ekonominės galimybės laikomi antraeiliais, jiems nebūdinga dinamiška plėtra kaip makroekonomikos rodikliams.
Kol neturime aiškios ir nuoseklios politikos, kaip didinti vidurinę klasę, kurios pagrindą sudaro smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai, tol vidurinės klasės atstovai sudarys mažiausią Lietuvos gyventojų dalį.
Šalies ekonomiką prikels verslas
Įvairių tyrimų duomenys rodo, kad vidurinė klasė Lietuvoje sudaro tik 11–16 proc. (išplėtotos rinkos šalyse – 60–80 proc.).
Lietuvoje klaidingai manoma, kad iš pradžių reikia spartinti ekonomikos augimą, stabilumą, paskui stengtis kelti žmonių gyvenimo gerovę, spręsti socialines problemas. Iš tikrųjų socialiniai procesai neatskiriami nuo ekonominių pokyčių, jie veikia vienas kitą.
Visa Europa į ekonomiką žiūri per žmogiškojo faktoriaus prizmę – per visiško užimtumo, gyvenimo gerovės rodiklius. Jeigu mes žvelgtume per europinės gerovės modelio prizmę, realiai vertintume infliacijos grėsmę.
Mūsų ekonomikos augimo pagrindu turėtų tapti sėkmingai besiplėtojantis verslas. Tačiau, nesusiformavus viduriniam socialiniam sluoksniui, didelei visuomenės daliai gyvenant skurdžiai, verslas irgi patiria nuostolių. Juk dėl ribotų profesinės karjeros galimybių, menkų atlyginimų, nepagarbos išsilavinimui ir profesionalumui iš Lietuvos emigravo beveik pusė milijono darbingo amžiaus žmonių ir kai kuriose srityse jau trūksta darbuotojų.
Kita ekonomikos stabdymo priežastis – neskatinama imtis naujovių. Tik ketvirtadalis Lietuvos įmonių diegia įvairias naujoves. Beveik neskiria tam dėmesio bei lėšų smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai. Atsainiai žiūrėdami į naujovių diegimą daug ką prarandame. Ką reiškia vien tai, kad nė viena Lietuvos įmonė nepatenka tarp 1000 ES įmonių, daugiausia investuojančių į mokslinius tyrimus ir plėtrą?
Be to, didėjančios pasaulinės verslo varžybos diktuoja naujas žaidimo taisykles, todėl privalome skatinti naujovių plėtrą ir nukreipti rizikos kapitalą į smulkiojo ir vidutinio verslo subjektus. Be naujovių joks verslas negali užsitikrinti ilgalaikės ir tvarios raidos. Šiuolaikinis ūkis neleidžia kartotis, t. y. daryti to paties, ką daro arba darė kiti. Nesvarbu, kad darote greičiau ir pigiau. Tai tik trumpalaikės išsilaikymo rinkoje priemonės.
Investicijos į pažangą
Naujovės (inovacijos) – ne tik lėšų investavimas į naujas technologijas, mokslinius tyrimus. Tai ir verslo organizavimo, valdymo, veiklos naujovės, kurias tenka kurti patiems arba perimti iš kitų ir taikyti savo versle. Nuožmios konkurencijos sąlygomis sunku bus išlikti nesidomint naujovėmis, nebandant sužinoti, kurios jų reikšmingos verslui, nesistengiant jų taikyti praktinėje veikloje. Svarbiausia – neprarasti konkurencinio pranašumo. Ši taisyklė galioja visiems. Visuose Europos dokumentuose teigiama, kad socialinė verslo atsakomybė didina verslo konkurencingumą. Juk kuo mažiau šalyje neturtingų gyventojų, tuo geriau plėtojasi verslas. Vadinasi, kad ateityje gyventume geriau, turime investuoti dabar.
Kiekvienoje pažangos siekiančioje šalyje reikšmingas vaidmuo tenka išsilavinusiems žmonėms. Tačiau svarbiausia, kad aktyviausi ir vertingų sumanymų turintys mūsų valstybės piliečiai galėtų juos įgyvendinti čia, Lietuvoje.
Manau, kiekvienas verslininkas sutiks, kad ne vien uždirbtų pinigų kiekis yra svarbiausias būdas verslui pradėti ar jam plėtotis. Pirmiausia – idėjos ir tai, ar įmanoma jas įgyvendinti. Įvertinus idėją ir parengus jos įgyvendinimo projektą, galima kreiptis paramos į valstybę ar į ES struktūrinius fondus.
Be to, Lietuvai tapus ES nare, mums atsivėrė didžiulės galimybės dalyvauti Europos mokslinių tyrimų programose ir užsidirbti. O už gautas lėšas įsigyti tyrimams reikalingų priemonių.
Norint užtikrinti ilgalaikį ekonomikos augimą, inovacijos ir naujos technologijos turi tapti prioritetine Vyriausybės programos sritimi. Tai užtikrintų ekonomikos kilimą, pramonės plėtrą, naujų darbo vietų sukūrimą ir geresnes gyvenimo sąlygas. Ypač dabar, kai Lietuvoje infliacija peržengė12 proc. ribą, šitoks požiūris ir šitokia valstybės politika būtina. Be to, vertėtų daugiau dėmesio kreipti ne tik į technologines, bet ir į netechnologines naujoves – vadybą, rinkodarą ir t. t. Naujovės nėra išskirtinė aukštųjų technologijų prerogatyva. Tradiciniai sektoriai irgi gali ir turi būti naujoviški.
Naujovių skatinimo politika – beveik vienintelis mūsų nedidelės, daug gamtos turtų ir kapitalo neturinčios Lietuvos plėtros variklis. Įsigilinę į kitų šalių mokslo ir technologijų plėtros istoriją matome, kad šalys, kurios ryžtasi eiti investicijų į naujoves ir technologijas keliu, nepralaimi. Manau, ir mums pavyks tai padaryti, o kaip seksis, priklausys nuo mūsų gebėjimo kurti ir mokėti taikyti naujausias žinias.
Svetlana Kauzonienė: „Naujovių skatinimo politika – beveik vienintelis mūsų nedidelės, daug gamtos turtų ir kapitalo neturinčios Lietuvos plėtros variklis.“
Svetlana Kauzonienė, technologijos mokslų daktarė
