Devyniolika metų nelaisvės – tokį griežtą nuosprendį Panevėžio apygardos teisme išgirdo visaginietis Andrejus Plužnikovas (33 m.), kuris beveik prieš pusantrų metų nužudė du žmones.
Užsuko į svečius
2012 metų lapkričio 18-ąją Jurijus K. ir Sergejus G. nė neįtarė, jog tai jų paskutinioji gyvenimo diena. Abu vyrai mėgo išgerti, tačiau stengdavosi per daug netriukšmauti, nes aplinkui gyvenę tvarkingi kaimynai netoleruodavo girtų sukelto triukšmo. Tačiau abu girtuokliai mielai priimdavo kiekvieną, kuris tik kišenėje turėdavo ko nors stipresnio ar šlamančiųjų gėralui nupirkti. Tą dieną, lapkričio 18-ąją vyrai jau buvo šiek tiek „paėmę“ – o gal tiksliau – neišsiblaivę, kai pas juos su brendžio buteliu, lydimas brolio, užsuko bedarbis, ne kartą teistas A. Plužnikovas. Šeimininkams nušvito akys – vyrai susėdo vaišintis. Aišku, butelio „tikriems“ vyrams nepakako, tad dar keletą kartų ėjo į parduotuvę ir gėrimo, ir užkandos. Apie 9 valandą vakaro, kai Jurijus K. ir Sergejus G. gerokai apgirto, o A. Plužnikovo brolis nuvirto miegoti, Andrejus dar paskambino savo pažįstamam, netoliese gyvenusiam Aleksejui D. ir pasikvietė ateiti išgerti.
„Prasigėręs „lachudra“
Kaip vėliau liudijo vėliausiai prie kompanijos prisijungęs Aleksejus D., iš pradžių jokių konfliktų nekilo: vyrai gėrė ir kalbėjosi „apie gyvenimą“. Tačiau, kai Jurijus K. ėmė girtis, jog, girdi, tarnavęs Afganistane, A. Plužnikovas su Aleksejumi D. jį suniekino: „Na, koks tu afganistanietis?! Seniai prasigėręs „lachudra!“ Pasak Aleksejaus D., neužilgo jis nuėjo į virtuvę papjaustyti užkandos. Jokio triukšmo negirdėjęs – girdi, labai garsiai per televizorių grojo muzika. Tačiau vienu metu išgirdo, jog kažkas nugriuvo. Pamanė, kad nugriuvo girtas Sergejus G. Atsisukęs tarpduryje matė vienas prieš kitą stovinčius A. Plužnikovą ir Jurijų K. Apie ką jiedu kalbėjo, jis negirdėjęs.
Dar po kelių sekundžių jis pamatė, kad Andrejus traukia peilį Jurijui iš kaklo. Kas tarp jų atsitiko, vyras ir pareigūnams, ir teisme aiškino nežinąs, nes prieš tai negirdėjęs jokių barnių. Jis tik matė, kad Jurijus suklupo, todėl nutarė kuo greičiau sprukti iš buto. Pasak Aleksejaus D., jis bijojęs, kad „balti arkliai“ nenurodytų Andrejui pulti ir jį. Eidamas iš buto jis matęs, kad kambaryje ant grindų guli Sergejus G., o Andrejus tuo metu, pasilenkęs prie jo galvos kažką daro.
Grįžo su montiruote
Tačiau Aleksejus D., nors ir matydamas, kad sugėrovas pjauna žmones, ne skubėjo kviesti medikus ar policiją, o spėriai susirinko gėrimus ir smuko iš buto. Tačiau, kol laukė lifto, prie jo lyg niekur nieko prisigretino A. Plužnikovas su broliu ir pakvietė į savo namus toliau pratęsti išgertuvių. Išgirdus tokį pasiūlymą Aleksejui D. dingo baimė būti nudaigotam ir jis nudrožė paskui sugėrovus į jų namus. Nuėję vyrai gėrė tol, kol Aleksejus D. „atsijungė“, o A. Plužnikovas nutarė grįžti į Jurijaus K. ir Sergejaus G. butą, kuriame brolis buvo palikęs striukę. Tik kažkodėl pasiėmė ir montiruotę...
Tačiau daugiaaukščio gyventojai kiekviename aukšte buvo įrengę kodines spynas, tad vyras į butą aštuntajame aukšte patekti negalėjo. Nusileidęs aukštu žemiau A. Plužnikovas prigulė...
Rytą, ėjęs darbą Jurijaus K. ir Sergejaus G. kaimynas pamatė ant laiptų miegantį vyrą su montiruote rankoje. Tą vyrą jis buvo pastebėjęs, kai iš vakaro buvo užėjęs pas kaimynus ir kartu su jais išlenkė taurelę. Montiruotė A. Plužnikovo rankoje jo nenustebino – pagalvojęs, kad šis norėjęs išlaužti duris...
Balos kraujo
Negyvus vyrus aptiko kaimynė, kuri Jurijaus K. šuniui dažnai nunešdavo maisto likučių. Kaip tik lapkričio 19-osios rytą, apie 11 valandą ji ir nešė šuniui ėdalo. Tačiau pabeldus į duris, jų niekas neatidarė. Atidžiau pasižiūrėjusi moteris pastebėjo, kad buto durys gerai neuždarytos. Pastūmusi jas koridoriuje pamatė žmogaus kojas, o labiau pravėrusi duris atpažino savo kaimyną Jurijų, kuris gulėjo kniūbščias, o aplink jį telkšojo bala kraujo. Kambaryje, ant grindų, taip pat kraujo klane, gulėjo kitas vyriškis...
Iškviesti policijos pareigūnai greitai nustatė, kas papjovė Jurijų K. ir Sergejų G. Kitą dieną A. Plužnikovas jau buvo uždarytas į areštinę, o teismo verdikto laukė tardymo izoliatoriuje. Vyrui tai nieko naujo – už plėšimus ir vagystes A. Plužnikovas teistas jau šešis kartus, tik iki šiol skiriamos bausmės buvo gana trumpos, tad galėdavo „atsikvėpti“ laisvėje. Šį kartą už itin žiaurų dviejų žmonių nužudymą (abejoms aukoms perrėžtos miego arterijos bei padaryti kitokie mirtini sužalojimai; jos pasipriešinti vargiai ar galėjo, nes abiems nužudytiesiems nustatytas sunkus girtumas) už grotų teks praleisti beveik du dešimtmečius.
Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog A. Plužnikovas įvykio metu ir po jo buvo smarkiai apgirtęs. Vyras tuo naudojosi teisme ir kaltę neigė. Žudikas aiškino, kad, girdi, nieko neprisimena, pirmųjų apklausų metu davė ne visiškai tikslius parodymus. Kriminalistams jis prisipažino viską padaręs, nes, girdi, jie jam sakę, kad bus geriau, jei jis prisipažins. Tačiau teismui pareigūnų surinktų įrodymų pakako.
Gal būtų išvengta
Ši šiurpi istorija, galbūt, ir nebūtų įvykusi, jei ne... kodinė durų spyna. Tą nelemtą vėlų vakarą virš Jurijaus K. gyvenančiai kaimynei trūko kantrybė, kai iš apatinio buto ilgą laiką sklido triukšmas: garsiai grojo muzika, kivirčijosi girti vyrai. Pasak vėliau liudijusios moters, apie pusę 12-os nakties ji girdėjusi, kad tame bute kažkas nuvirto – ji pagalvojusi, kad stalas –, pasigirdo stiklų barškesys, garsūs keiksmai. Tuomet ji paskambinusi policijai ir pranešusi apie triukšmadarius.
Po 5 minučių moteris per langą pamatė, kad atvyko policijos pareigūnai ir užėjo į namą, o dar po kelių minučių triukšmas nutilo ir ji pagalvojo, jog pareigūnai nuramino kaimynus. Dar po keletos minučių triukšmas atsinaujino, bet trumpam, tad, pasak moters, ji nusiramino ir užmigo.
Tačiau moteris nusiramino be reikalo. Skubiai į pranešimą sureagavę policijos patruliai, nuvykę nurodytu adresu ir pasikėlę liftu į aštuntąjį aukštą, negalėjo patekti ne tik į butą, bet net ir į koridorių, kadangi aukštas buvo užrakintas kodine spyna. Pasak pareigūnų, per duris jokio triukšmo nesigirdėjo. Jie dar bandė skambinti, spausdami esančius skambučius, tačiau durų niekas neatidarė. Patruliai apie tai pranešė budėtojui ir išvyko patruliuoti. Taigi, jei tą naktį, kas nors būtų įleidęs policijos pareigūnus, gal būtų išgelbėjęs ne vieną gyvybę...
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
