Mensfildo universiteto profesorius, mokslų daktaras Johnas Ulrichas užsiima pop-kultūros tyrinėjimu ir dėsto kursą, skirtą monstrams literatūroje. „Huffington Post“ jo paklausė, kodėl dabar zombiai tokie populiarūs. Pasak J. Ulricho, zombiai pirmą kartą amerikiečių kultūroje pasirodė trečiame ir ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose. Po karinės Haičio okupacijos amerikiečių kariai ir žurnalistai į JAV pradėjo vežti vietinių gyventojų folkloro istorijas, kuriuose zombiai buvo labai populiarūs veikėjai. „1929 metų Williamo Seabrooko knygoje pavadinimu „Stebuklinga sala“, kurioje pasakojama apie Haičio „vudu“, yra nedidelis skyrius, skirtas zombiams – „Numirėliai, dirbantys laukuose“ – ir daugelis tyrėjų šį tekstą laiko kertiniu faktoriumi, kuris prisidėjo zombių perkelimui iš Haičio folkloro į JAV pop kultūrą“, – aiškina J. Ulrichas. Ketvirto dešimtmečio pabaigoje zombiai jau pateko į teatro sceną ir ekranus. 1932 metais Brodvėjuje parodė pjesę „Zombiai“, o kino teatruose pasirodė filmas „Baltasis zombis“.
Pasak J. Ulricho, tiek filmo, tiek ir spektaklio veiksmas vyksta Haityje. Tuomet zombiai dar nebuvo žmonių mėsos valgytojai, o tiesiog nemąstantys „automatai“, kontroliuojami jų savininko. Labiau įprasti zombiai-žmogienos valgytojai šiuolaikinėje pop-kultūroje pirmą kartą pasirodė 1968 metų George'o Romero filme „Gyvųjų numirėlių naktis“. Jam didelę įtaką padarė 1964 metų filmas „Paskutinis žmogus Žemėje“. Nors tiek šiame filme, tiek ir novelėje „Aš legenda“ kalba apie postapokaliptinį vampyrų puolimą, o ne zombius, juose vaizduojamas paskutinis gyvas žmogus, besiginantis nuo jų savo užkaltuose namuose, o vampyrai elgiasi tarsi šiuolaikiniai zombiai, bandydami prasiveržti į vidų ir suvalgyti žmogų.
G. Romero sukūrė žmogaus kūną valgančio zombio įvaizdį, pridėjo grafinių scenų, kuriose zombiai atlieka būtent tokį vaidmenį, ir susifokusavo ties išlikusių gyvų žmonių santykiais. „Gyvųjų numirėlių naktis tapo chrestomatiniu pagrindu visiems ateities filmams ir knygoms apie zombius: jų autoriai dažniausiai tikslingai imituodavo G. Romero darbą.
J. Ulrichas tvirtina, kad šio žanro populiarumas nuolatos augo, nes zombiai tapo tikru kultūriniu fenomenu. Skirtingai nuo kitų monstrų zambiai yra tarsi tuščias lapas, ekranas, kuriame mes galime įžvelgti daugybę skirtingų vaizdinių ir reikšmių, nors pamatinis yra paprasčiausias – mirties baimė, mano profesorius. Zombiai yra išdžiuvęs lavonas, kurio vienintelis tikslas – suvalgyti žmogų. Jie priverčia pasižiūrėti neišvengiamai mirčiai į akis – realybei, kad mirtis mus įveiks.
Vis dėlto, prideda J. Ulrichas, zombiai taip pat suteikia galimybę išsigelbėti: nužudydami zombį, mes iškovojame pergalę prieš mirtį. Be to, zombius galima žudyti nebijant – bausmės už tai nebus, nereikia jausti nei gėdos, nei gailesčio, nes jie jau yra mirę. Jie neturi sąmonės, jų padėtis yra nepakeičiama. Būtent tame ir slypi jų patrauklumas, mano J. Ulrichas.
Vis dėlto, kai rašytojas ar režisierius imasi zombio vaizdinio kūrimo, šis vaizdinys gali tapti skirtingų kultūrinių baimių išraiška, pavyzdžiui:
- Individualizmo praradimas dėl pasaulinės vartotojų visuomenės homogeniškumo;
- Bukinantis, sekinantis kasdieninio monotoninio darbo poveikis;
- Planetos sunaikinimas dėl neapgalvoto jos resursų panaudojimo;
- Žmonių rasės sunaikinimas dėl pasaulinės virusinės pandemijos, kurios neįmanoma sustabdyti.
„Nors ir mažai tikėtina, zombiai bando kalbėti su mumis, simbolizuodami visą eilę mūsų baimių ir suteikdami galimybę iššauti šioms baimėms tiesiai į galvą“, – tvirtina J. Ulrichas. Pasak ko, zombiai – išvirkštinė kultūros pusė, kuri sukasi apie jaunystės, grožio ir sekso simbolius. Zombiai suduoda smūgį šiems simboliams. Zombiai – antiestetika. Jie priverčia pažvelgti į visą tiesą apie mūsų gyvenimą – nesustabdomą senėjimo procesą, lėtą judėjimą link mirties.
Kodėl zombiai vaikšto grupėmis? Pasak J. Ulricho, zombių polinkis jungtis į grupes yra susijęs su B klasės siaubo filmų tradicijomis, kuriuose paukščiai, bitės, vorai, šikšnosparniai, žiurkės, piranijos puola žmones. Tiesa, zombių banda turi unikalią galimybę paversti savo aukas tokiais pačiais zombiais. Todėl zombių baimė – savęs pačių baimė. Jeigu žvelgtume filosofiškai, mes kasdien esame didelė zombių banda.
