Praėjus daugiau nei savaitei po pasaulį sudominusios Rusijos lyderio Vladimiro putino konferencijos, kurios metu jis atsakinėjo į šalies gyventojų klausimus, verta ramiai pažvelgti į Kremliaus vadovo siųstus ženklus. ISM Ekonomikos ir politikos studijų programos vadovo, politologo Vincento Vobolevičiaus manymu, V. Putino tonas gali atskleisti nemažai informacijos apie Kremliaus vadovo situaciją ir strategijas.
"Iš pažiūros nekaringi Putino atsakymai į Rusijos gyventojų klausimus yra naudingi tiek jo vidaus, tiek užsienio politikai.
Politikai paprastai yra vertinami pagal du kriterijus: pirmiausiai – žmonėms turi patikti politiko pažadai. Bet ne mažiau svarbu, ar politikas sugebės tuos pažadus įgyvendinti. Rusijos agresijos Ukrainoje atveju, Putinas yra davęs pažadą Rusijos žmonėms (neleisti Ukrainai integruotis į Vakarus). Iš peties darbuojantis Kremliaus kontroliuojamai žiniasklaidai, tas pažadas tapo patrauklus didžiuliam skaičiui Rusijos piliečių, o tai lėmė astronominius V. Putino reitingus. Kad tą palaikymą išlaikytų, Rusijos prezidentas privalo pasirūpinti antruoju populiarumo kriterijumi, t.y. parodyti savo laimėjimus, siekiant užsibrėžto tikslo.
Su laimėjimais, V. Putinui yra sudėtinga. Juk jau metai kaip vyksta mūšiai, bet Rusija dar net neužėmė Mariupolio (ką jau ten kalbėti apie visą Donbasą ar tuo labiau Kijevą, kurį užimti visai galėjo atsirasti apetitas prisiklausius agresyvių prezidento ir jo žiniasklaidos kalbų).
Dėl to V. Putinui būtų neapdairu antrus metus iš eilės savo viešųjų ryšių akcijose mušti karo būgnus. Nuosekliai agresyvus prezidento įvaizdis, ko gero, patiktų daugybei rusų; tačiau toks įvaizdis taip pat užaštrintų apčiuopiamų pergalių poreikį. Antraip – gėda: V. Putinas paskelbia šventąjį karą supuvusiems Vakarams, bet – nepaisant milžiniškų išlaidų kariuomenei – per metus laiko nesugeba nugalėti net kažkokios nustekentos Ukrainos.
Žinoma, V. Putino tikslas nėra nukariauti Ukrainą. Jis trokšta grąžinti užgrobtas teritorijas (išskyrus Krymą) Kijevui, bet tik su sąlyga, kad joms būtų suteikta didžiulė politinė autonomija. Taip Doneckas ir Luganskas taptų kabliukais Ukrainos viduje, prikabinančiais šią šalį prie Rusijos ir neleidžiančiais jai judėti link ES ir NATO. Ir šioje ilgalaikėje kovoje dėl Ukrainos likimo V. Putinas turi užėmęs labai neblogą poziciją. Minsko derybų metu jis pasiekė kone geriausią įmanomą rezultatą – mainais į paliaubas gavo praktišką separatistų įteisinimą, rengiant vietinius rinkimus Rusijos tebekontroliuojamose Donecko ir Lugansko apskričių dalyse.
Vis dėlto, tokį laimėjimą eiliniam Rusijos gyventojui gali būti sunku adekvačiai įvertinti. Šventojo karo pažadas reikalauja greitų pergalių. O pergalių artimiausiu metu nebus. Dėl to bent kuriam laikui V. Putinui apsimoka švelninti savo toną. Tačiau nereikia apsirikti – tono sušvelninimas jokiu būde nereiškia tikslo atsisakymo. Kol kas švelnesnis tonas laimi laiko tęsti ilgalaikę agresiją Ukrainoje. Tačiau Kremliaus žiniasklaida gali bet kada (gavusi nurodymą) sušukti „mūsiškius muša!” ir pradėti naują politinės isterijos bangą."
