„Dažniausiai žmogus, kuris terorizuotas ne vienerius metus kenčia nuo sunkių padarinių. Kai žmogui trukdoma gyventi bendram bute, trukdoma į darbą eiti ir panašiai. Psichologinė trauma – pasaulyje pripažįstama smurto bylose, pas mus irgi po truputį pradėjo skintis kelią. Potrauminio streso sindromas – pripažįstamas ne tik kaip sindromas, tai jau liga“, – sako SPC direktorė L. Vasiliauskienė.
Kiekvienas mušimo epizodas pavojingas gyvybei. Pasak L. Vasiliauskienės, į smurtą reikėtų žiūrėti kompleksiškai, ne tik mėlynas skaičiuoti. Ne pliku baudžiamuoju kodeksu vadovautis. Potrauminis sindromas pasaulyje pripažįstamas kaip sveikatos sutrikdymas.
„Dar labai nenoriai kalbama apie baudžiamojo kodekso 145 straipsnį – grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas. Jei moterį sumušė – visi supranta, bet jei grasino susidoroti – dar tai sunkiai skinasi kelią. Be to, ten kur smurtaujama, dažniausiai būna ir prievartaujama. Pas mus tik formaliai pripažįstama seksualinė prievarta santuokoje, o realiai nieko nedaroma“, – apsaugos įstatymo trūkumus pabrėžia pašnekovė.
SPC centro direktorė teigia, kad tie, kurie dirba su aukom, jie geriausiai ir gali papasakoti tiems, kurie dirba su baudžiamuoju kodeksu. Apjungti perspektyvą nukentėjusio žmogaus ir tą pareigą apsaugoti žmogų. Turi keistis mąstymas, tada bus galima tinkamai išnaudoti teisinę bazę. Dabar labiausiai šlubuoja aukų apsauga.
Po sulaikymo grįžęs vyras vėl sumušė žmoną
Moteris pasakoja, kad barnio metu vyras pradėjo siautėti, puolė mušti ją kumščiais, tampė už plaukų, smaugė, trankė į sieną, spardė kojomis. Visa tai matė jų mažametis sūnus.
Nuo vyro agresijos moteris bandė pasislėpti vonioje, užsirakino duris. Tačiau vyras buvo taip įpykęs, kad išplėšė vonios duris. Moteris sako, bandžiusi vyrą raminti, tačiau vyro įsiutis tik didėjo. Jis pradėjo laužyti baldus, kai vertė stalą, jo stalčiai užkrito ant sūnaus kojų.
Moteris pasiėmusi sūnų bandė sprukti iš namų – vyras griebėsi peilio ir grasino nužudyti, jei jie išeis. Vėliau moteriai pavyko iškviesti policiją, po to išbėgo su vaiku į laiptinę. Vyras juos vijosi, puolė laiptinėje vėl muštis. Triukšmą išgirdęs kaimynas išėjo pažiūrėti, kas vykta. Tada smurtautojas grįžo į savo butą, o moteris su sūnumi prisiglaudė pas kaimyną, kol laukė policijos.
Atvykę policijos pareigūnai ne tik nesudrausmino smurtautojo, bet ir nenufotografavo suniokoto buto, nepranešė Vaikų teisių apsaugos skyriui apie smurtą patyrusį mažametį.
Smurtautojas buvo sulaikytas nakčiai, kitą rytą paleistas, nukentėjusiems nebuvo pranešta. Grįžęs namo jis vėl puolė smurtauti.
Nuo smurtautojo malonės priklauso moters gyvybė
L. Vasiliauskienė pasakoja, kad policininkai skundžiasi: „Mes tik smurtautoją paimam, o moteris jau su cepelinais prie nuovados laukia, prašo, kad jį atiduotumėm.“
„Kodėl ji taip daro? Ji nėra kvaila, suprato, kad policija jei nepadės. Ir dabar jos gyvybė priklauso nuo smurtautojo malonės. Ji kreipėsi į policiją, bet pareigūnai surašė apie tris mėlynes, daug ko neužfiksavo. Paaiškino dar jai: „Ką jūs čia ponia, čia jūsų vaikų tėvas“. Suprantat, kai sistema susimauna – moteris pamato, kad jos bandymas per pasitikėjimą valstybe išsigelbėti nuo vargo, siaubo ir smurto – nepavyko. Ir tada ji suvokia, kad jis grįš pas ją ir tik nuo jo geros nuotaikos priklauso jos saugumas.“
Ne moteris turi išeiti, o smurtautojas turi būti nubaustas
„Ar taip paprasta įsigyti naują bustą ir vaikam darželį ar mokyklą surasti, draugų ratą keisti. Viską imti ir išrauti. Kodėl mes traumuotai moteriai uždedame atsakomybę, kurią mes kaip valstybė ir kaip įstaigos, algą gaunančios iš valstybės, negalim jai užtikrinti saugumo. Kodėl mes paliekam, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas?“, – klausia SPC direktorė.
Apsaugos nuo smurto įstatymas priimtas tam, kad apsaugotumėm aukas. Tačiau dažniausiai visuomenė linkusi smerkti moterį, kuri lieka gyventi su smurtaujančiu vyru, o ne patį vyrą.
„Auka juk ne nusikaltėlė. Vaikai irgi neturi patirti sukrėtimų, jų gyvenimo kokybė privalo nenukentėti. Tai kodėl vaikas turi keisti darželį ar mokyklą ir išeiti gyventi į kokią šuns būdą? Jeigu tėvužėlis lieka trijų aukštų name. Kažkodėl nukentėjusieji mūsų sąmonėje turi būti deportuojami. Kodėl mes neklausiam, kodėl jie – smurtautojai negauna teisingo atpildo? Ir kodėl valstybė tokia neefektyvi su visom savo institucijom, kad neapgina moters ir vaikų teisių gyventi savo namuose.“
SPC direktorė L. Vasiliauskienė teigia, kad reikia keisti mąstymą ir atsakomybę nuo aukos perkelti nusikaltėliui.
„Čia jis mums duoda darbo, jis – nusikaltėlis. Smurtas yra nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas. Jis lygiai toks pat nusikaltėlis kaip automobilių vagis, kaip iždo iššvaistytojas, kaip įsilaužėjas. Tai yra nusikaltimas, jis nusikaltėlis, tai kodėl čia dvigubi standartai?“.
Vienintelė prevencija, anot L. Vasiliauskienės, – aukos pozicijų sustiprinimas.
