Žmonės nori skaidrių žaidimo taisyklių, o ne nuolatinės korumpuotos sistemos prižiūrėtojų kaitos Dabartiniai įvykiai Ukrainoje turi istorinę reikšmę. Jeigu šiuos įvykius lygintume su geologiniais procesais, galima būtų teigti, kad šimtmečiais ramiai gulėjusios tektoninės plokštės pajudėjo iš savo vietos. Kai kam, žvelgiančiam iš šalies, gali pasirodyti, kad tai tik eilinis santykių aiškinimasis tarp suinteresuotų grupuočių, kurios atidirba jiems skirtą finansavimą (vieni iš vakarų, kiti iš Kremliaus). Tačiau yra aiškių požymių, rodančių, kad minėtų įvykių priežastys yra daug gilesnės, o jų pasekmės turės reikšmingos įtakos tiek Ukrainos piliečiams, tiek visam regionui.
Kame gi slypi aptariamų procesų priežastys? Ukrainiečiai atsidūrė ties lemtingu pasirinkimu: su kuo jiems labiau pakeliui – su Rusija ar Europa. Viena vertus, Ukraina turi priemonę (asociacija su ES), kurios pagalba po tam tikro laiko ir atitinkamų reformų šalis taptų konkurentabili, panašiai kaip šiuolaikinė Turkija. Kita vertus, neribotus resursus „čia ir dabar“ pusvelčiui žadanti Rusija, mainais už juos reikalauja ištikimai draugauti. Pasirinkimas buvusiems tarybiniams piliečiams tikrai nepaprastas, ypač turint omenyje, visiškai normalų ir žmogišką norą gyventi čia ir dabar, o ne kada nors Europoje. Bet, kaip rodo apklausų duomenys, dauguma ukrainiečių, nors vis dar skaudančia širdim, bet linkę atsisakyti šiaurės kaimyno dosnumo.
Kas gi lemia tokį, iš pirmo žvilgsnio neracionalų, pasirinkimą? Atsakymas nuspėjamai paprastas – žmonės nori skaidrių žaidimo taisyklių, o ne nuolatinės korumpuotos sistemos prižiūrėtojų kaitos. Ukrainiečiai, ypatingai jaunesni, nori turėti galimybę užsidirbti, o ne gauti algą. Pribrendo atvirų galimybių visuomenės poreikis, kuri turėtų pakeisti lengvatininkų ir išlaikytinių laikus. Tačiau to pasiekti galima tik pakėlus Ukrainos ekonominę bei politinę sistemą iki ES standartų lygio.
Be jokios abejonės, tokie sudėtingi žodžiai, kaip ekonominė sistema ar atvirų galimybių visuomenė, nedaug ką reiškia Kijevo aikštėse protestuojantiems žmonėms. Bet kiekvienas jų perteiks jų prasmę konkrečiais savo gyvenimo pavyzdžiais, papasakodami apie savo norus ir ateities vizijas. Būtent todėl „euromaidanui“ ne tiek svarbu, kokia bus kito prezidento pavardė (žinoma, išskyrus Janukovičių), kiek rūpi sukurti apribojimų sistemą, kuri apsaugotų šalį nuo lyderių savivalės.
O kaip gi ekonominiai interesai? Laisvos prekybos sutartis su ES žada labai viliojančias perspektyvas, bet tik po ilgo laiko. Šiuo klausimu tiek visuomenė, tiek verslas turi pakankamai vieningą nuomonę, ir netgi tie ekonomikos sektoriai, kurie bijo prarasti Rusijos rinką, ilgainiui sutiks, kad laisvos prekybos sutartis su ES – geresnis pasirinkimas. Nauda iš laisvos prekybos su ES – ateityje, tačiau Ukrainoje, dėka dabartinio prezidento ir jo „šeimos“ kryptingo valdymo, šiandien yra gana sudėtinga ekonominė situacija. Gamyba šalyje smunka jau penktas ketvirtis iš eilės, einamosios sąskaitos deficitas viršija BVP 8 procentais, valiutos atsargos šalyje smuko žemiau finansinį saugumą užtikrinančių rodiklių ir toliau mažėja. Ir visa tai kaip tik tuomet, kai artėja dabartinio prezidento ateitį nulemsiantys rinkimai.
Esant tokioms sąlygomis, prezidentas atsiduria interesų konflikto zonoje. Viena vertus, ES atrodo patraukliai ir jis pats norėtų, kad jo kapitalą saugotų Europos įstatymai, o ir visi sąjungininkai oligarchai mielai pardavinėtų savo prekes ES ir saugotų ten savo turtus. Bet prezidentui būtent dabar reikia keliolikos milijardų JAV dolerių, kad padengtų skolas ir dar bent metus palaikytų gerovės iliuziją bei išliktų valdžioje po 2015 m. kovo mėn. rinkimų. Tačiau toks planas, deja, nesuderinamas su „europietiškų vertybių“ sistema. Juolab, kad apverktina ekonomikos būklė – tiesioginis paties prezidento valdymo nuopelnas.
Štai ir gaunasi, kad „euromaidano“ ekonominis interesas sustoja ties paprastu pasirinkimu – išgyventi skausmingą ekonomikai laikotarpį, kurio bet kokiu atveju išvengti nepavyks, jau dabar ir, išlaikius šį išbandymą, tapti beveik europietiška, įdomia ir perspektyvia valstybe. Arba naujų paskolų pagalba atidėlioti ekonomikos agoniją, guodžiantis viltimi, kad šalies atsilikusios pramonės produkcija dar kažką gali sudominti, na jei ne šį penkmetį, tai gal ateinantį. Ko gero daugumai pasirinkimas yra akivaizdus. Bet yra viena reikšminga detalė – pirmojo pasirinkimo atveju, dabartinis prezidentas pakeliui būtinai kur nors „pasimes“, o tokia perspektyva jo visiškai netenkina.
O dėl „rusiškojo faktoriaus“ politinėje diskusijoje, tai dauguma politikų juo spekuliuoja bei manipuliuoja. Vieni gąsdina Kremliumi, kiti bando vaizduoti patrauklią draugystės su Rusija perspektyvą. Tačiau sprendžiant iš diskusijos kokybės, niekas iš Ukrainos politinio elito Muitų Sąjungos rimtai seniai nebevertina Visos šios kalbos tik šiaip – oro virpinimas.
TeleTrade analitikas Romualdas Antoniukas
Užs. nr. 3102_52
