Prieš penkiolika metų „Baltų lankų“ leidykla lietuvių skaitytojams padovanojo The New York Times išrinktą metų knyga Anatolio Lieveno Pabaltijo revoliuciją. Estija, Latvija, Lietuva – kelias į nepriklausomybę.
Ir Lietuvoje ši knyga tapo populiari. Veikiausiai dėl autoriaus meistriškos kalbos, tuometinių niuansų žinojimo ir plataus, dažnai geopolitinio požiūrio į procesus, vykusius ne tik Baltijos valstybėse, bet ir Vidurio ir Rytų Europoje. A. Lieveno akys neaplenkė ir Ukrainos, kurią jis apibūdino taip: „Amerikos analitikai tvirtina, kad Vakarams reikia ginti Ukrainą; o Clintono administracija pasiūlė Ukrainai karališką 300 000 milijonų dolerių pagalbą, t. y. maždaug tiek, kiek reikia vienai Ukrainos karinės pramonės gamyklai pertvarkyti. Tačiau jeigu Vakarai tik tiek gali padaryti, jiems būtų geriau užmiršti, kad Ukraina apskritai egzistuoja. Bet kuriuo atveju jie tai padarys, anksčiau ar vėliau...“
A. Lievenas klydo. Ukrainos nepamiršo nei kaimynai, nei Vakarai, nei pagaliau „Baltų lankų“ leidykla.
Pirmiesiems, regis, aktyviausiai atstovavo Rusija, jos „dujų diplomatija“ ir Juodosios jūros laivynas Sevastopolyje. Kalbant apie dujas, reikia prisiminti ne tik kelias pastarąsias žiemas vykusius dujų karus, bet ir faktus, liudijančius, jog iki 1999 m. pabaigos Ukrainos vadovai vyriausybinėse vilose bei pirtyse reguliariai derėdamiesi su Rusijos ar „Gazprom“ vadovais ne tik apeliuodavo į dviejų tautų brolybę, bet ir pasižadėdavo – pirmieji mokėti už dujas, antrieji jas tiekti. Taip Kijevas įsiskolino milijardus JAV dolerių, ir ne kam kitam, o Julijai Tymošenko buvo „suteiktas“ dujų princesės vardas.
Vakarai? Tuo metu, kai lietuviškai skaitėme A. Lieveną, lietuviškai mūsiškėje Politologijoje prabilo ir Zbigniewas Brzezińskis. Jis pareiškė, kad dabar Ukraina, kaip tarpukaryje Lenkija, vaidina geopolitinio rakto vaidmenį. „Negalime teigti, – aiškino Z. Brzezińskis, – kad be Ukrainos Rusija nustoja būti imperija, tačiau papirkusi ir pavergusi Ukrainą Rusija savaime taps imperija.“ Beje, mums Vilniuje dar tik spėliojant, kada įstosime į NATO, transatlantiniai strategai neslėpė, jog Kijevą tikisi Aljanse išvysti 2008-aisiais.
Pagaliau „Baltos lankos“. Nors ir nesulaukė tokios Ukrainos narystės, iš anglų į lietuvių kalbą išvertė ir išleido Kijevo universitete baigusio istorijos mokslus, Albertos universitete apgynusio daktaro disertaciją, o šiuo metu besidarbuojančio Viktorijos universitete Kanadoje docento Serhy Jekelčyk 2007 m. parašytą veikalą Ukraina. Modernios nacijos gimimas.
Galima būtų pasakyti ir taip: savęs neleido užmiršti ir patys ukrainiečiai. Trafaretinis, bet atitinkantis tiesą pastebėjimas, kad ypatingą politinį ir akademinį domėjimąsi Ukraina lėmė 2004 m. pabaigoje ir 2005 m. pradžioje joje vykusi politinė drama – Oranžinė revoliucija. Nemažam būriui strategų, politikų ar tyrėjų tuo metu atrodė, kad Oranžinė revoliucija ne tik pavers Ukrainos užsienio politiką skaidresnę, vienareikšmiškai vakarietišką, bet ir užtikrins šalyje skaidrią, stabilią ir provakarietišką politinę sistemą.
Žinia, taip neatsitiko. Tačiau politinio ir akademinio dėmesio Ukrainai ir toliau netrūksta. Kartotis politinės šio reiškinio pusės tema, matyt, neverta. O štai apie akademinės – bent jau užsiminti derėtų.
Politologiniuose tekstuose jau seniai atsisakyta Ukrainos geopolitinės padėties apybraižų, esą tai didžiausia pagal plotą Europos valstybė, viena iš pirmaujančių pagal gyventojų skaičių, turinti ekonominį, karinį potencialą, per jos teritoriją einančius svarbius transporto koridorius ir energijos išteklių tiekimo kelius, jungiančius Europos industrinius megapolius su naudingųjų iškasenų ir energijos išteklių regionais Centrinėje Eurazijoje bei Kaukaze. Politologus dabar labiau masina politinio režimo Ukrainoje perspektyva. Jie, remdamiesi įvairiomis demokratizacijos, tranzitologijos, struktūrinių politinių krizių ir valstybių žlugimo teorijomis, aiškinasi to režimo kaitos, jo stabilumo ar nestabilumo galimybes.
Pavyzdžiui, į klausimą, kodėl Ukrainoje nesusiformavo palankios struktūrinės prielaidos liberaliajai demokratijai funkcionuoti, dažnai atsakoma: kadangi naujasis verslo sluoksnis netapo nepriklausomu posovietinės visuomenės galios centru.
Dar pradiniu jo formavimosi etapu valstybės protekcijos, leidimas naudotis valstybės valdomais resursais ir kita politinė parama buvo esminiai privataus verslo egzistavimą ir sėkmingą veiklą užtikrinantys veiksniai, kurie pagimdė ilgalaikius klientelistinius valstybės ir verslo santykius. Todėl Ukrainos posovietinis politinis režimas užėmė „nulinės sumos“ žaidimo padėtį – pralaimėjęs ne tik praranda turėtą politinę poziciją, bet ir susiduria su ekonominiu spaudimu bei politiniu persekiojimu. Kitaip tariant, politinis nestabilumas, jį lydintys „parapiškumas“ (svarbiausios politinės partijos išreiškia siaurų socialinių ar ekonominių grupių interesus) ir mobilizacija (konkuruojančios politinės jėgos, siekdamos įgyvendinti „parapinius“ interesus, griebiasi kolektyvinių veiksmų, mobilizuoja savo rėmėjus, kas gali įgauti ir prievartos pobūdį) yra vieni svarbiausių Ukrainos politinės sistemos bruožų.
Reikia pripažinti, kad politologinėse ukrainietiško politinio režimo analizėse nesibodima tirti Ukrainos vidaus politikai įtaką darančių kultūrinių, regioninių atskirčių, vadinamosios mažosios geopolitikos arba įtampos tarp šalies „vakarų“ ir „rytų“. Kaip sako turintys humoro jausmą ukrainiečių kolegos, tam, kad adekvačiai būtų išsiaiškinta, kas ir už ką, su kuo ir prieš ką?
Beje, šis ir panašūs kalambūrai vis dažniau priverčia ne tik politologus, bet ir politikus, o ir visus, ypač užsieniečius, besidominančius Ukrainos likimu, atsigręžti į esminį klausimą, kuris iki šiol kankina Ukrainos istorijos tyrėjus, – kas yra Ukraina ir ukrainietis?
Neabejoju, jog dėl to diskutuodami su pačiais ukrainiečiais, galų gale išgirsite XXI a. pradžioje gimusį ir iki šiol labai populiarų anekdotą. Lietuviškai jis skamba maždaug taip:
„Dar būdamas Ukrainos prezidentu Leonidas Kučma išleido knygą Ukraina – ne Rusija (tai faktas – R. L.). Išvydęs, kad veikalas tiesiog šluojamas iš knygynų lentynų, jis nutarė tęsti literatūrinę karjerą. Netrukus pasklido informacija apie kitus spaudai ruošiamus prezidento kūrinius: Ukraina – ne Amerika, Ukraina – ne Anglija ir dar 130 serijos Ukraina – ne... tomus. Sėkmė paskatino ir prezidento patarėjus sekti boso pėdomis. Jie leidybai paruošė Dniepras – ne Volga ir Goverla – ne Everestas. Taip pat pranešta, kad netrukus dienos šviesą išvys kūriniai ūkinėmis temomis: Zaporožietis – ne moskvičius ir An – ne Tu. Prognozuojama, kad labiausiai iš serijos „ne“ vis dėlto bus perkami Tuzla – ne Havajai ir Krymas – ne Aliaska. Nors ir kitus norisi parduoti.“
Serhy Jekelčyko Ukrainoje tokių anekdotų neaptiksite. Tačiau joje, kaip ir pastaruoju metu angliakalbiui skaitytojui išleistose Annos Reid Bordeland: A Journey through the History of Ukraine, Oresto Subtelny Ukraine: A History ar Andrew Wilsono The Ukrainians: Unexpected Nation sintetinėse Ukrainos istorijose, išvysite pasažų, iliustruojančių Ukrainos istorinės ir nacionalinės tapatybės problemą.
Pavyzdžiui, primena S. Jekelčyk, ukrainietis intelektualas XIX a. tuo pat metu galėjo būti ištikimas carui, priklausyti didesnei rusų kultūrinei bendruomenei ir būti Mažosios Rusijos, kaip tuo metu oficialiai vadinta Ukraina, patriotu.
O kaip nacionalinės savivokos klausimus sprendė gausiausias XX a. pradžioje ukrainiečių socialinis sluoksnis – valstietija? Štai po Pirmojo pasaulinio karo, rašo knygos autorius, žlugus vietinėms valdžioms, Ukrainos valstiečiai buvo gerai ginkluoti, įgiję kovinės patirties ir labiau nei bet kada pasitikintys savimi. Tiesa, įvairios valstiečių gaujos dažnai keisdavo savo lojalumo objektą, kovojo tai už socialistinę revoliuciją, tai už nepriklausomą valstybę, tačiau pagrindinis jų tikslas buvo išlikti, t. y. išsaugoti dirbamas žemes ir plėšikauti. Todėl gal ir nestebina viena iš S. Jekelčyko išvadų: kad ir kokie buvo tikrieji sovietų valdžios siekiai, ji Ukrainoje veiksmingai rėmė nacijos formavimąsi ir sukūrė visavertę nacionalinę kultūrą, švietimo sistemą ir administracinį aparatą.
Vis dėlto, atrodo, tai politinės tapatybės problemos neišsprendė, ką pripažįsta ir pats autorius, kalbėdamas apie vis naujai atsirandančias prielaidas ukrainiečių nacijai susikurti.
Reikia pripažinti, kad S. Jekelčyk, neslėpdamas esančių prieštaravimų, beveik 450 puslapių knygoje drąsiai nuoširdus. Ukrainos įvade jis atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad iki šiol nėra aišku, kaip apskritai rašyti Ukrainos istoriją. Valstybingumo epizodų, jeigu jie ir buvo, neįmanoma susieti, nes pertraukos tarp jų tiesiog per ilgos. Dar daugiau pavojų slypi bandant susitelkti į istorinės ukrainiečių tautos, kaip vienos iš rytų slavų, raidą. Neišlaikytum nuoseklumo aprašinėdamas skirtingas atskirų regionų patirtis. Šių ir panašių aplinkybių spiriamas autorius tiesiog pasirinko teiginį, esą šių dienų daugianacionalinės Ukrainos valstybės gyvavimą nulėmė ukrainiečių nacionalinis judėjimas, ir pamėgino jį iliustruoti. Todėl šiuolaikinės Ukrainos istorinėms šaknims (nuo seniausių laikų iki XVIII a. pabaigos) skiriama vos dvidešimt puslapių, carų Rusijos ir kitų imperijų priklausomybei – apie keturiasdešimt puslapių, Ukrainos revoliucijai XX a. pradžioje – dvidešimt penki. Be penkiasdešimties puslapių dabartinės nepriklausomos Ukrainos aprašo, S. Jekelčyko istorijoje liūto dalis tenka pasakojimui apie sovietinę Ukrainą ir joje brendusį nacionalinį sąmoningumą.
Nesiginčijant dėl tokios knygos struktūros, galima būtų sakyti, kad pateikdamas būtiniausią minimumą faktinės informacijos (tekste, chronologinėje lentelėje, vizualinėse iliustracijose) autorius šia studija greičiau bando įrodyti kitą teiginį: ukrainiečių etninių ir kalbinių teritorijų suvienijimas į valstybinę struktūrą veikiau yra XX a. geopolitikos pasekmė, o ne ilgą laiką engtos ukrainiečių tautos istorinė neišvengiamybė.
Štai kodėl perskaičius S. Jekelčyko Ukraina. Modernios nacijos gimimas (knygą dera vertinti kaip įvadą į sudėtingas praeities ir dabarties problemas), neapleidžia mintis, kad ukrainiečiai neturi aiškios nacionalinio principo refleksijos, nes dabartinė Ukraina, nors formaliai ir yra nacionalinė valstybė, iš esmės buvo suformuota ne ukrainiečių, o Rusijos, arba konkrečiau – J. Stalino ir N. Chruščiovo.
Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, tai reiškia, kad visų laikų skaitomiausias pasaulyje ukrainiečių rašytojas Andrejus Kurkovas savo kūrinius (nuo knygelių vaikams iki detektyvų, istorinių dramų ir trilerių) rašo rusų kalba, yra vienas karščiausių Ukrainos patriotų ir ištikimiausių Lietuvos draugų.
Raimundas Lopata
