„Akistatos“ 59-ajame numeryje išspausdintas straipsnis „Nuteistieji anksčiau laiko į laisvę kol kas nesiveržia“ sukėlė nuteistųjų ir jų artimųjų pasipiktinimą. Didžiausias šurmulys kilo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (PN-AK), 2-ojoje valdyboje. Čia bausmes atlieka nuteistieji už neatsargius ir nesunkius nusikaltimus.
Į redakciją paskambinę bausmę minėtoje kolonijoje atliekančių vyrų artimieji tvirtino, jog teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus pažadai išleisti anksčiau laiko beveik 3000 nuteistųjų yra „rašyti šakėmis ant vandens“. „Atvirojoje kolonijoje bausmę atliekantiems nuteistiesiems beveik visiems galima prašytis lygtinio paleidimo, tačiau būrio viršininkė Vitalija Stanaitienė net nesiteikia išklausyti jų, o jų prašymus drasko ir meta į šiukšlių krepšį net nepažiūrėjusi“, – tvirtino skambinusieji.
Nori, bet...
Į susitikimą su „Akistatos“ žurnaliste susirinko keletas nuteistųjų ir jų artimųjų. Pavardės ir vardai redakcijai žinomi, tik jų neviešinsime, juoba kad vyrai tvirtino, jog tas susitikimas jiems gali taip atsirūgti, kad lygtinį paleidimą jie matys kaip savo ausis.
„Mes norime į laisvę, bet neturime jokių galimybių paduoti prašymus. Sutiktume su visomis sąlygomis, tačiau iš savo būrio viršininkės Vitalijos Stanaitienės girdime tik tokius žodžius: „Dinkit man iš akių, kai norėsiu – pasikviesiu. Jūs esat „niuchai“, alkoholikai.“ Pusę metų esu čia, o nė karto negalėjau normaliai su ja pabendrauti, – pradeda pasakoti Jonas. – Dirbu, kiekvieną dieną važinėju į Kauną ir grįžtu tik vakare. Darbdavys ne kartą rašė rekomendacijas, kad dirbu gerai, kad stengiuosi, nes noriu „nusiimti“ galiojančią nuobaudą. Mat kartą, kai leido apsilankyti savaitgaliui namuose, grįžęs į koloniją įpūčiau į alkotesterį 0,3 promilių, o pagal galiojančią tvarką jokių promilių negali būti. Gavau 15 parų karcerio. Atbuvau jas, savo kaltę pripažinau, o dabar noriu, kad tą nuobaudą panaikintų. Todėl ariu, kad tik darbdavys būtų patenkintas. Bet kad ir kiek stengčiausi, neščiau teigiamas charakteristikas – būrio viršininkei neįdomu. Negana to, gavusi eilinį darbdavio raštą, skambina jam ir liepia daugiau nerašinėti.“
Nusprendžia iš anksto?
Petras taip pat važinėja į darbą medienos įmonėje. Jis kali jau trejus metus. Per tą laiką yra gavęs 5 nuobaudas. Beje, pagal įstatymą nuobauda galioja metus, bet gali būti panaikinta ir anksčiau, jei nuteistasis elgiasi nepriekaištingai.
Kas savaitę vyksta drausmės komisijos posėdžiai, juose sprendžiama, ar nuteistąjį skatinti, ar bausti. „Liko kalėti tik pusantų metų, tad turiu teisę prašytis lygtinio paleidimo. O būrio viršininkė man pareiškė: „Išgelbėk skęstantįjį, tuomet ir prašymą priimsiu.“ Tai kur man dabar tą skęstantį rasti?!“ – retoriškai klausia Petras.
Būrio viršininkas – tai pareigūnas, tiesiogiai bendraujantis su nuteistaisiais. Jis priima prašymus išleisti į namus, prašymus dėl lygtinio paleidimo, jis rašo teikimus drausmės komisijai dėl nuobaudų ar paskatinimų skyrimo. Lygtinio paleidimo komisijos nariai pagrindinę informaciją apie nuteistojo elgesį irgi gauna būtent iš būrio viršininko, o sprendimus priima komisija.
Nuteistieji tvirtina, jog dar prieš pradedant drausmės komisijai svarstyti dokumentus būrio viršininkė jau pranešanti, kam skirsianti paskatinimą, o kam – papeikimą.
„Mes negalime tvirtinti, kad vyksta „pasipirkimai“, tačiau ši pareigūnė padeda tik tiems, kurie jai patinka, o daugumos nuteistųjų ji nelaiko žmonėmis, – priduria Juozas. – Jeigu pabandai pasikalbėti, ji tuoj pat prieštarauti neleidžiančiu tonu puola: „Ko nori? Ko čia atėjai? Seniai „triume“ (baudos izoliatorius, – aut. past.) buvai?“
Vieni patinka, kiti – ne?
„Na, tarkim, mes gal jai ir bjaurybės atrodome, atsikalbinėjame ir panašiai, – tęsė savo samprotavimus Juozas. – Tačiau ji taip pat elgiasi ir su ką tik į koloniją pakliuvusiais nuteistaisiais – jų ji juk nepažįsta. Naujokas tuoj pat būna pastatomas į vietą, kad nė cyptelėti nebandytų. Ir dar pagraso, kad nebandytume kam nors skųstis, nes, mūsų žargonu kalbant, būsime „suėsti“. O tokių pavyzdžių, kai žmogui užkertamas kelias į lygtinį paleidimą, kai jo gyvenimas paverčiamas pragaru, galime pateikti ne vieną.“
Vienas per kitą kaliniai papasakojo istoriją, kaip vienas nuteistasis, turintis bėdų dėl sveikatos, savo teises gynė padedamas advokato. Šis įrodė, jog klientas nieko neteisėto neprašo. Tad dabar, kaip tvirtino kaliniai, tas nuteistasis esąs tiesiog persekiojamas: tai per ilgai miega, tai ne taip guli, tai apsirengęs netinkamai, tai avi šlepetėmis ir pan.
Gyvenimas „zonoje“
Nuteistieji tvirtina, kad būrio viršininkė netgi nurodo savo kolegoms, kuriuos nuteistuosiuos atidžiau sekti ir fiksuoti jų nusižengimus. O nuobaudą, girdi, jie galintys gauti už menkiausią dalyką. Nuteistieji sutinka, kad pareigūnai formaliai dažnai būna teisūs, tačiau jeigu, girdi, nuteistieji verčiami taip pedantiškai laikytis taisyklių, tai gal ir pareigūnė galėtų elgtis su jais ne kaip su galvijais, o kaip su normaliais žmonėmis?
„Prisiminkite neseniai buvusias karštas dienas, – pasakoja Jonas. – Ar įsivaizduojate, koks kvapas tvyro, kai 17 suprakaitavusių vyrų grįžta iš darbų (tiek gyvename viename kambaryje)?.. Dušas užrakintas, nes tokį malonumą gauname tik kartą per savaitę. Jei bandome apsiprausti kriauklėje ar apsipilti šaltu vandeniu, dažniausiai sulaukiame drausminės nuobaudos – juk sukeliame netvarką!“
Nuteistieji pasakojo apie atvejį, kai ten, kur dirbo (o dirbo čia pat, Pravieniškėse), po darbo nebūdavo kur nusiprausti, tad jie dėl to pasiskundė Kalėjimų departamentui. Istorija, girdi, pasibaigusi tuo, kad vyrai „už bangų kėlimą“ buvę atleisti iš darbo.
Kurioziški įstatymai
„Aš turiu nuobaudą už mobilųjį telefoną, – prisipažįsta Juozas. – Nuteistiesiems galima skambinti tik iš taksofonų. Žinoma, pareigūnai teisūs, taisyklės parašytos visoms įkalinimo įstaigoms – nėra jokių išimčių, tačiau logikos šiuo atveju trūksta. Juk daugelis iš mūsų dirba ir vaikšto laisvėje, taigi toks draudimas, atvirai pasakius, keistas. Mums leidžiama savarankiškai važiuoti pas gydytojus, tai sako: „Jei vėluosite grįžti, praneškite.“ Kaip pranešti, jei neturi mobilaus? Taksofonų retai kur yra likę. O nepraneši – gausi nuobaudą.“
Prakalbę apie medikus, vyrai ėmė pasakoti, kaip tie gydytojai jų sveikatą tikrina. „Ne vienas esame gavę išbandyti baudos izoliatoriaus gultus, – sako Juozas. – Prieš uždarant į jį, nuobaudą gavusiojo sveikatą turėtų patikrinti medikas, bet nė karto, bent mūsų, niekas netikrino. O juk yra tokių ligų – epilepsija, žemas ar aukštas kraujo spaudimas ir pan., – kuriomis sergant vieno žmogaus palikti negalima. Tačiau visų mūsų bylose yra parašai, kad medikai mus apžiūrėjo.“
Neišleidžia, nes dirba?
Jonas prisiminė, kad atvežtas į koloniją jis paprašė leidimo apsilankyti pas medikus. „Būrio viršininkė tuoj pareiškė, kad aš taip ketinu išsisukti nuo darbo, – sakė Jonas. – Kaip aš nuo darbo išsisukti norėsiu, jei tai – didžiulis pliusas: ir pinigų užsidirbi, ir gali gauti paskatinimų, o tai priartina lygtinį paleidimą.“
„Kita vertus, gal pareigūnams yra nauda, kad mūsų nenori paleisti anksčiau laiko? – antrino Juozas. – Mes dirbame, darbdavys juk moka normalias algas, tik mes pagal įstatymą tegauname menką to atlyginimo dalį – kita nueina į įkalinimo įstaigos „Pentagono“ (taip nuteistieji vadina gamybinę įmonę, esančią prie Pravieniškių PN-AK, – aut. past.) sąskaitą. Tai gal dėl to mūsų ir nenori paleisti anksčiau laiko? Juk dirbame beveik visi, bausmes atliekantys atvirojoje kolonijoje, išskyrus tuos, kurie dėl sveikatos negali dirbti.“
Nevertina, ką turi
Su šiuo skundu supažindinome įkalinimo įstaigos vadovus. Jie pažadėjo atlikti tarnybinį patikrinimą ir „objektyviai bei nešališkai išsiaiškinti, ištirti ir įvertinti aplinkybes“.
Su „Akistatos“ žurnaliste sutiko pasikalbėti ir būrio viršininkė V. Stanaitienė. „Manau, kad tie nepatenkintieji manimi nesuvokia, jog jie įvykdė nusikaltimą – dauguma jų sugriovė kitų žmonių gyvenimus, – sako pareigūnė. – Girti sėdę prie vairo užmušė ar smarkiai sužalojo net ne po vieną žmogų, o gavę bausmę jie ir toliau nesuvokia elementaraus padorumo – bent jau bausmės atlikimo metu negerti. Deja, ne tik išleisti savaitgaliais į namus jie grįžta girti – ir po darbo ar net darbo metu ne vienas randa būdų, kaip apsisvaiginti. Tiesa, gavę nuobaudą (nuobauda užkerta kelią į namus), įvairiais būdais stengiasi ją panaikinti. Taip ir „žaidžiama“: nuobauda–paskatinimas. Ar tai įrodo, kad žmogus padarė išvadas? Kita vertus, nė vienas jų čia neatsidūrė nekaltai, todėl turėtų susimąstyti, kodėl jie čia ir ką pagaliau savo gyvenime privalėtų keisti.“
A. Žutautienė
