Kodėl mes nuolatos naršome internete? Ta prasme, kodėl mes iš tiesų čia esame? Ir kodėl diena iš dienos grįžtame į internetą, klausia „The Atlantic“. Paprasčiausia yra teigti, kad internetas traukia dėl to, kad geba suderinti „socialumą“ su „kačių vaizdeliais“. Tačiau tai nėra pilnas paaiškinimas. Internetas yra toks patrauklus ne tik dėl savo turinio, bet ir dėl struktūros.
Internetas, pasak Tomo Staffordo, mokslininko iš Šefildo universiteto (Jungtinė Karalystė), veikia panašiai kaip žaidimų automatas. Tai yra, internetas suteikia žmogui panašios motyvacijos ir prizų.
Internete, kaip ir žaidimų automatuose, reikia dažnai spaudyti mygtuką, kol gauni kažkokios naudos, kad ir nedidelės. Taip yra atlyginama už tavo kantrybę. Po ilgo laiko praleisto spaudant mygtuką (ar lenkiant automato rankenėlę), gautas prizas sukelia dopamino pliūpsnį. O dopaminas sukelia žmogui laimės pojūtį.
Tokiu pačiu būdu internetas mus apdovanoja pažinimo prizais – sultingomis paskalomis ar nuoširdžiu laišku. Atlygis juntamas iškart, atlygis – greitas. Ir tai sustiprina potraukį internetui. Laikui bėgant mes pradedame trokšti to laimės pliūpsnio. Tampame priklausomi nuo interneto sukeliamo poveikio.
Taigi, kitą kartą, kai pradėsite galvoti, kodėl tiek daug laiko praleidžiate „Facebooke“ ar „Youtube“, prisiminkite, kad jūs savo laiką švaistote todėl, kad to trokšta jūsų smegenys.
Pasak mokslininkės Lindos Stone, tokia priklausomybė nuo interneto gali būti žalinga žmonėms dėl išgyvenimo instinkto. Kai žmonės susiduria su pavojumi, juose kyla fizinė reakcija – autonominė nervų sistemos funkcija – kuri priverčia žmones arba bėgti nuo pavojaus, arba su juo kovoti.
Internetas – tai laukymė, kurioje slepiasi daug skaitmeninių pavojų, kurie gali sukelti panašią nervinę reakciją, kurią seniau žmonėms sukeldavo fiziniai pavojai, pavyzdžiui, plėšrūs žvėrys.
Mokslininkė nustatė, kad apie 80 proc. žmonių besitikrindami elektroninį paštą ar žvelgdami į ekraną trumpam nustoja kvėpuoti arba pradeda kvėpuoti greičiau. Pasak L. Stone, mes taip elgiamės, nes tikimės, kad kažkuri pro akis praslystanti informacija pareikalaus iš mūsų atsako. Tarkim, laiško nuo vadovo ar žinutės nuo draugo.
Internetas taip pat kelia didelę priklausomybę todėl, kad jis ištrina ribas tarp užduočių, tegia T. Staffordas. Žmogus gali užeiti į internetą ieškodamas informacijos darbui, tada atsidurti Vikipedijoje, o po to staiga suvokti, kad jis domisi jau visai ne tuo, dėl ko jis atėjo į internetą.
Kadangi internetas visada yra įjungtas žmonėms reikia mokytis ugdyti savo valią norint nenuklysti nuo užduoties. Kadangi pagunda, tarkim, vietoj mokslinio straipsnio įsijungti „Youtube“ visada šalia, žmonės pavargsta nuo nuolatinio stengimosi kontroliuoti save.
