Biblijoje apie pinigus – kalbama. Vienų supratimu, daug, kitų – mažai. Čia, kaip kas žiūri.
Yra tokių, kurie net suskaičiavo, kiek Biblijos eilučių kalba apie pinigus. Bet ar jums ką nors sakytų kažkokie neapibrėžti skaičiai, kad šiek tiek daugiau nei 2 300 Biblijos eilutėse minimi pinigai ar turtai? Tada paklausčiau, kiek iš viso eilučių yra Biblijoje ir kokį procentą sudaro tos, kuriose kalbama apie pinigus? Logiškai mąstant, tokie skaičiai yra beverčiai, nes tai – tik buka statistika, neatspindinti esmės, eilučių kiekis, nepasakantis, kas ten parašyta, kaip pinigai vertinti ir pan. Bet šiais laikais, sudarinėjant populiariąją statistiką, logikos dažnai trūksta. Neretai ir kalbant apie labai elementarius dalykus.
Stebėdami šiuolaikines krikščionybės slinktis negalime nepastebėti, kad religija tampa bizniu, savotišku susitarimo reikalu: vieni perka jiems tinkamą religiją, kiti aniems parduoda reikiamą.
Galime išgirsti nuomonių, kad krikščionybė ir pinigai visais laikais buvo susiję: kryžiaus žygiai – tai armijos ir ginklai, bažnyčios – tai architektai, darbininkai, plytos, dailininkai ir jų paveikslai, teologija – tyrimai, žinios, kūryba (labai plačia prasme)... Visa tai nenukrito iš dangaus, visa tai kainavo. Galima rasti publikacijų, kuriose krikščionybė šių dienų terminais yra pristatoma kaip geriausia visų laikų, daugiausiai kainavusi viešųjų ryšių akcija. Galima daug ką rašyti, ir šiais laikais tą daro kas tik nori, nes galimybės – beribės. Ir kuo įvykių datos senesnės, tuo sunkiau atkapstyti tiesą, tuo lengviau sukurti naujus mitus, kuriais patikėtų tūkstančiai.
Bet atverskime „Evangelijos pagal Matą“ puslapius. Ten rasime, kad Jėzus savo mokiniams tarė: „Iš tiesų sakau jums: turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę.“ Arba: „Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę.“
Taigi Jėzaus požiūris į turtus, išsakytas šiais dviem sakiniais, yra labai aiškus ir konkretus. Yra ir daug kitų Jėzaus minčių šia tema. Anksčiau to lyg ir užteko. Jėzus pasakė ir tai buvo tiesa. Mokytojo žodžiai.
Šiais laikais – nebeužtenka, todėl kuriamos įvairios interpretacijos, net rašomos ištisos knygos apie tai, kaip derėtų suprasti vieną ar kitą Jėzaus pasakytą sakinį. Kodėl? Vienais atvejais bandoma sušvelninti katalikybės konservatyvumą, kitais – pritempti Jėzaus žodžius prie naujai sukurtos krikščionybės krypties. Dažnai išreiškiamos idėjos, kad Romos Katalikų bažnyčiai reikia keistis. Ypač daug apie tai kalbėta vienam popiežiui atsistatydinus ir renkant kitą. O kaip keistis? Gal nespėliokime. Geriau pavažinėkime po pasaulį ir pasižiūrėkime kaip viskas keičiasi. Šį kartą mūsų kelionės tikslas anapus Atlanto.
Katalikybė, kuriai pastaruoju metu tenka atlaikyti daug kaltinimų konservatyvumu (tai trunka apie 500 metų), Jėzaus sakinius supranta taip, kaip jie parašyti Biblijoje.
Įsivaizduokime šalį, kuri staiga tampa turtingesne, prašmatnesne, jaučianti, kad bus dar „kietesnė“ ne tik rytoj, bet ir po keliasdešimties metų. Ne, čia ne apie Lietuvą. Mes gyvename ramiai. Dirbame ir uždirbame. Krizės, kad ir kokios jos būtų, stebuklų nepadarė, nes mes neturime „stebuklingo“ gamtos išteklių šaltinio, kurio aruodą galėtume pardavinėti dieną naktį. Be to, mes mažiukai, ir tai yra gerai. Na, galime kitiems pavydėti geografinės vietos, nes esame kryžkelėje, kur susiduria labai daug kitų, labai skirtingų šalių interesų, bet įtariu, kad kiti mums pavydi sugebėjimo išgyventi toje kryžkelėje. O jei nepavydi, tai bent stebisi. Bet mes esame katalikai, bent jau statistika pakitimų apie LT religinę situaciją nerodo.
Brazilija – šalis, kur katalikų skaičius yra pats didžiausias. Pagal 2012 metų apytikrius statistinius duomenis, Brazilijoje gyveno 194 mln. gyventojų. Katalikų šioje šalyje yra 123 mln. Daug tai ar mažai? Kaip jau minėjau, Brazilija – šalis, kurioje katalikų skaičius yra pats didžiausias. Nė vienoje pasaulio šalyje tiek nėra. Tačiau absoliutus skaičius dar nieko nesako. Šiuo metu apie 64 proc. Brazilijos gyventojų save laiko katalikais. Ir šis procentas, palyginti su ankstesniais metais, yra gerokai mažesnis.
2000 metų surašymo duomenimis, 74 proc. Brazilijos gyventojų save laikė katalikais, 15,5 proc. – protestantais. Likę 10,5 proc. – spiritistai, kitų krikščionių religijų praktikuotojai: budistai, judėjai, musulmonai, indėnų, afrikiečių religijų praktikuotojai, agnostikai, ateistai ir t.t.
1970 metais net 92 proc. Brazilijos gyventojų buvo katalikai. Taigi, vertinant 1970 metų ir dabarties duomenis, galime drąsiai teigti, kad Katalikų bažnyčia Brazilijoje patyrė ganėtinai skaudų smūgį. O štai protestantų skaičius nuolat auga. 2000 metais protestantų Brazilijoje buvo 15,5 proc. Dabar jų yra jau 22,2 proc. Apie 43 mln. gyventojų. Teigiama, kad katalikybės įtaka ir toliau mažės, bent jau iki 2030 metų, kai katalikų Brazilijoje liks mažiau nei pusė. Bet galbūt dabar jau galima kiek pakoreguoti ateities prognozes, juk naujasis popiežius Pranciškus yra iš Pietų Amerikos? Taip, Pranciškus yra iš Pietų Amerikos, bet jis – iš Argentinos, kur kalbama ispanų kalba ir kurios demografinė padėtis yra kitokia – 97 proc. gyventojų yra baltieji. O Brazilijos valstybinė kalba yra portugalų, baltieji sudaro 47 proc. gyventojų.
Kodėl katalikų Brazilijoje mažėja, o evangelikų daugėja? Evangelikai – daugelis protestantų bažnyčių, religinių bendruomenių ir sektų, turi kitokį požiūrį į turtą. Turtas yra Dievo malonė. Senajame Testamente turtas, gerovė irgi buvo Dievo palankumo ir palaiminimo ženklas. Turtingas žmogus buvo tas, kurį globoja Dievas.
O katalikybė turto atžvilgiu ir toliau laikosi ankstesnio, gana konservatyvaus požiūrio. Tiesa, Kristaus žodžiai „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ šiais laikais interpretuojami kur kas švelniau nei anksčiau, kaip ir kiti griežti Kristaus pasisakymai dėl turto, kurie dabar perteikiami tik kaip įspėjimas nesureikšminti turto galios ir vaidmens. Tačiau kad ir kaip interpretuosi Bibliją, niekaip nepaslėpsi, kad Mamona yra turto ir pelno dievaitis, o dabartiniai sakymai, kad žodžiai „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ nedraudžia siekti turto ir gerovės, o tik reikalauja teisingai nustatyti prioritetus, yra tik aptakesnių versijų paieškos.
Ekonominė situacija Brazilijoje sparčiai keičiasi. Ekonomika vystosi ir, „Goldman Sachs“ prognozėmis, 2050 m. Brazilija bus ketvirta ekonomika pasaulyje po Kinijos, JAV, Indijos. Brazilijos, kurios pagrindinis arkliukas – žaliavos, gyventojai tampa turtingesni, pragyvenimo lygis aukštesnis, didėja turtingų žmonių skaičius. Ir štai tokiomis sąlygomis išryškėja, kad kai kurios evangelikų kryptys, pavyzdžiui, sekmininkai (angl. Pentecostals) – viena iš vėlyvosios reformacijos krikščionybės krypčių atsiradusi XX a. pradžioje JAV, turto klausimu yra priimtinesnės, lankstesnės ir skelbia, kad nėra blogai kaupti turtus, būti turtingam. Tik susikūrusi reformacija buvo remiama aukštuomenės turtingųjų, nes protestantų požiūriu Dievo karalystė gali būti kuriama ne tik žemėje, bet ir danguje. Katalikų bažnyčia irgi bando keisti požiūrį į turtus, tačiau ji pernelyg konservatyvi, todėl žmonės traukiasi, keičia tikėjimą, nekeisdami Dievo.
Jei pasižiūrėtume į skirtingus Brazilijos visuomenės sluoksnius, atrastume įdomių pokyčių – turtingiausi ir vargingiausi Brazilijos gyventojai ir toliau lieka katalikais. O tie, kurie iš vargingosios klasės pereina į vidutinę klasę, pasirenka evangelikų kryptis. Teigiama, kad taip pamaldūs brazilai nuramina savo sielas, visų pirma naujojoje religijoje jie randa galimybę padėkoti Dievui už savo sėkmę, be to, religija jiems nedraudžia džiaugtis didesnėmis pajamomis, aukštesne pozicija socialinėje piramidėje. Bažnyčioms iš to irgi nauda – turtingesni tikintieji, didesnės aukos.
Štai čia, atrodo, ir baigiasi tikėjimas ir prasideda biznis. Biznio esmė? Ją labai gerai paaiškina ne taip seniai į mano duris paskambinę žmonės ir kvietę į vienos evangelikų krypties bažnyčios susirinkimą. Jų kvietimas buvo trumpas ir konkretus: „Ateikite, mes kalbėsimės apie Jėzų, papasakosime, kas iš tiesų buvo Jėzus.“ Taigi naujosios evangelikų bažnyčios dažnai parduoda Jėzų tokį, kokio žmonėms reikia. Turtingesni, prakutę žmonės perka, nes jiems tai patinka, ir sumoka daugiau, nei kadaise aukodavo katalikų bažnyčiai. Ir štai per gana trumpą laiką Brazilijoje atsiranda įvairios naujos evangelikų bažnyčios ir grupė beprotiškai turtingų pastorių. Tokių turtingų, kad „Forbes“, kuris labai mėgsta skaičiuoti turtingiausius žmones, jau pradeda skaičiuoti ir brazilų dvasininkų turtus.
Jei kalbama apie Braziliją ir krikščionybę, tai nepamirštama paminėti ir vieno ryškiausių, skandalų ir turto, bet tikrai ne pamaldumo prasme, jos atstovų Ediro Macedo. Naujausiais „Forbes“ duomenimis, šio veikėjo turtai siekia 1,1 mlrd. JAV dolerių, nors dar visai neseniai buvo vertinami kukliau – 950 mln. JAV dolerių. Jei 1945 m. gimęs Ediras Macedo būtų tik biznierius, viskas būtų gerai. Tačiau Ediras yra religinės bendruomenės lyderis, būtent religija jam padėjo susikrauti turtus. Būdamas 25 metų, Ediras Macado iš kataliko tapo sekmininku. Dar po septynerių metų, t. y. 1977 m., jis Rio de Žaneire sukūrė Visuotinę Dievo karalystės bažnyčią Neo-Pentecostal (į lietuvių kalbą turėtų būt verčiama kaip „Naujoji sėkmininkų“ bažnyčia). Bažnyčia sparčiai plėtėsi, tikinčiųjų gretos augo, šventyklos buvo kuriamos ne tik Brazilijoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių, tačiau jei į viską pasižiūrėtume iš aukščiau, vaizdelis būtų nekoks, o katalikui turėtų kilti paprastas klausimas: „O kur jūs randate Dievo vietą? Kaip visa tai susiję su Dievu?“
Reikalas tas, kad visą Ediro Macedo veiklą nuo jo bažnyčios įkūrimo lydi finansiniai skandalai. Tai jis kaltinamas pasisavinęs dideles pinigų sumas, tai jam keliami kaltinimai pinigų plovimu, jis net apkaltinamas šarlatanavimu ir 11 dienų patupdomas į kalėjimą. Tačiau dabar Brazilijoje jam visi kaltinimai atmesti, bet JAV ir Venesuelos teisėsaugininkai labai norėtų pasikalbėti su šiuo religiniu lyderiu, ir tikrai ne apie dvasingumą ir santykius su Dievu.
Galų gale Ediro Macedo požiūris į katalikų bažnyčią yra itin kritiškas. Na, jis taip tik vadinamas, tačiau realiai kai kurių veiksmų kritika jau nepavadinsi, tai yra ciniški poelgiai ir pasisakymai katalikų atžvilgiu.
Įtakingasis „Forbes“ labai mielai skaičiuoja ir kitų Brazilijos evangelikų pastorių turtus. Vienas jų – Valdemiro Santiago, buvęs Ediro Macedo Visuotinės Dievo karalystės bažnyčios pastorius, vėliau išprašytas dėl nuolatinių nesutarimų su turtingiausiuoju. Išsiskyręs su Ediro Macedo, Valdemiro Santiago jau buvo gana populiarus, tad įkūrė Pasaulinę Dievo galybės bažnyčią. Ji vienijo 900 000 tikinčiųjų ir turėjo 4 000 šventyklų, kurių svarbūs akcentai yra paties Valdemiro portretai. Pernai šis pastorius, kad neatsiliktų, išleido 45 mln. JAV dolerių ir įsigijo tokio pat modelio privatų turboreaktyvinį lainerį, kokį turėjo Ediro Macedo. Visas Valdemiro Santiago turtas, „Forbes“ teigimu, vertinamas 220 mln. JAV dolerių.
Buvusio populiariausio sekmininkų krypties pastoriaus Silas Malafaia, tarnavusio didžiausioje Brazilijos sekmininkų bažnyčioje, turtas, „Forbes“ duomenimis, vertinamas 150 mln. JAV dolerių. Šis veikėjas taip pat yra įkūręs savo bažnyčią, o 2011 m. pradėjo kampaniją „Milijono sielų klubas“. Jos dėka Silas tikisi surinkti 500 mln. JAV dolerių savo bažnyčiai ir sukurti globalų TV tinklą, apimantį 137 pasaulio šalis. „Forbes“ teigimu, klubo įnašai prasideda nuo 500 JAV dolerių, pinigus paaukoti galima ir pervedimu.
Brazilų dainininkas ir pastorius Romildo Ribeiro Soares, Tarptautinės Dievo palankumo bažnyčios lyderis, dažniausiai Brazilijos TV kanaluose pasirodantis veikėjas, turi turto, kurio vertė – 125 mln. JAV dolerių.
Pastorius Estevam Hernandes Filho su savo žmona Sonia ganytojo veiklą 1986 m. pradėjo senoje picerijoje, surinkęs 70 pasekėjų. Dabar jo Atgimimo Kristuje bažnyčia turi 1 500 maldos namų, o šeimynėlės turtas vertinamas 65 mln. JAV dolerių. Prieš šešerius metus porelė buvo areštuota JAV pareigūnų už tai, kad per sieną nelegaliai bandė pervežti 56 tūkst. JAV dolerių.
Šios bažnyčios pasekėju buvo ir garsus brazilų futbolininkas Kaka, tiems maldos namams paaukojęs apie 1 mln. JAV dolerių. Bet 2010 m. Kaka nuo Atgimimo Kristuje bažnyčios atsiribojo.
Teigiama, kad evangelikų pastoriaus karjera yra daugelio jaunų brazilų svajonė. Tačiau jei senesnių, labiau tradicinių protestantų bažnyčių pastoriais tapti nėra paprasta, nes reikia mokytis ir baigti tam tikras teologijos studijas, tai naujosios Brazilijos sekmininkų bažnyčios nieko panašaus nereikalauja. Jos net organizuoja pagreitintus kursus – sumoki 350 JAV dolerių ir per kelias dienas tampi pastoriumi – dar vienas pajamų šaltinis. Tačiau tai nereiškia, kad baigęs kursus gausi pastoriaus vietą tokioje bažnyčioje. Bažnyčių įkūrėjai gerai žino, kad labai daug kas priklauso nuo pastoriaus, todėl turtingos bažnyčios stengiasi samdytis pačius įtakingiausius ir garsiausius pastorius, kad išsaugotų savo ganomas aveles ir pritrauktų naujų. Tai kainuoja nemažus pinigus, bet geri pastoriai didina bažnyčios įtaką, o to ir siekia tie bažnyčių įkūrėjai, kurie milijonus skaičiuoja šimtais.
Sakoma: „Tikėjimas kalnus verčia.“ Tai tiesa, bet milijonams brazilų geriau kalną apeiti – taip paprasčiau ir lengviau, tik kainuoja brangiau, nes šioje kelionėje tenka nusipirkti gerąją žinią, kad Jėzus buvo visai kitoks, nei sako katalikai.
Rolandas Kažimėkas
